Mokytojau, kaip gera mums čia būti

Brangūs broliai ir seserys, Šiandien Mišių pradžioje mes giedojome jaudinančius žodžius paimtus iš 26-tosios psalmės seno lotyniško vertimo : „Mano širdis tau pasakė: Ieškojau tavo veido. Tavo veido, Viešpatie, aš visada ieškosiu; neslėpk nuo manęs savo veido“. „Tibi dixit cor meum, quæsivi vultum tuum, vultum tuum Domine requiram; neavertes faciem tuam a me“. Tai yra tarsi įžadas. Ši eilutė išreiškia pamaldaus žydo bei kiekvieno religingo žmogaus nenumaldomą norą pamatyti Dievo veidą amžinojo gyvenimo šviesoje.

Maldininkas čia pateikia Viešpačiui savo giliausią širdies troškimą, ryžtingai žadėdamas visada ieškoti Dievo veido. Iš tikrųjų pats Dievas, kuris mus pirmasis pamilo ir išsirinko, įdiegia šį troškimą į žmogaus širdį. „Tu sukūrei mus sau“, rašo šv. Augustinas, „ir mūsų širdis nerami, kol neatsiilsės tavyje.“ Pats Dievas traukia mus, nuolat kviesdamas visus ieškoti jo veido. Ką tik cituotos 26 psalmės hebrajiškas variantas aiškiau pabrėžia Dievo kvietimo pirmenybę sakydamas : „Apie tave mano širdis pasakė (primindama ir kartojama tavo žodžius, tavo kvietimą) : Ieškokite mano veido.“ De te dixit cor meum : „Quærite faciem meam“. Faciem tuam Domine exquiram“!

Mes žinome, kad šiame gyvenime neįmanoma matyti Viešpatį veidas į veidą arba pastovai regėti Dievo šlovę. Dabar, kaip sako Paulius, mes regime ne akį į akį, bet lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu. Tačiau Viešpats norėjo leisti kai kuriems privilegijuotiems draugams trumpai ir laikinai įžvelgti jo dieviškosios šviesos blyksnius. Sename Testamente Abraomas, Mozė ir Elijas buvo be abejo žymiausi Dievo šlovės liudytojai. O Naujame Testamente Viešpats Jėzus, kuris yra Dievo Tėvo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas trumpai parodė savo šlovę trims išrinktiems apaštalams Petrui, Jonui ir Jokūbui ant Taboro kalno.

Atsimainymo akimirką, Petras matydamas Jėzaus žmogystę pašlovintą Dievo šviesoje be galo džiaugėsi, sakydamas: „Mokytojau, kaip gera mums būti čia.“ Prie Pilypo Cėzarijos miestelio Petras buvo išpažinęs, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, o dabar šis nuostabus regėjimas aiškiai patvirtina, kad tai tiesa. Užmiršdamas ką Jėzaus buvo panešęs apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, Petras mano, kad jie jau pasiekė mesijinės kelionės tikslą. Jis būtų norėjęs pastatyti tris palapinės, kad Jėzus galėtų pastovai apsigyventi ant kalno su Moze ir Eliju ir atvirai apreikšti savo galingą dieviškąją šviesą Izraeliui ir visam pasauliui.

Tačiau Atsimainymas buvo tik Kristaus prisikėlimo ir pilno Dievo karalystės įgyvendinimo pranašystė bei simbolis. Kristaus žmogystė galėjo tapti viso pasaulio atnaujinimo pradžia ir šaltinis tik po Viešpaties mirties ir prisikėlimo. Ir amžinajame gyvenime mes galime tapti Kristaus šlovingais nariais, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais, jeigu tampame dabar panašūs į Kristaus tarno pavidalą, nuolat sekdami Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu.

Tai pamoka, kuri išplaukia iš Atsimainymo epizodo visumos. Regėjimo metu Kristus spindėjo Šventosios Dvasios, dieviškosios meilės šviesa. Toji šviesa galėjo nugalėti pasaulio tamsybes ir sunaikinti mūsų nuodėmę tik Kristaus auka. Ta pati šviesa gali mus uždegti ir permainyti į Kristaus kūną, tik tuomet, jei mes susivienijame su Jėzumi jo mirtyje ir prisikėlime. Su Moze ir Eliju, kurie buvo Dievo šlovės didžiausi liudytojai Senajame Testamente, bet kurie taip pat, per įvairius savo išbandymus pranašavo ir dalyvavo iš anksto Kristaus kentėjimuose, Jėzus kalbėjo būtent apie savo „Išėjimo“ – t. y. savo velykinį slėpinį, savo gyvenimo pabaigos kelionę, kurią jis turėjo netrukus atlikti Jeruzalėje.

Truputį vėliau, išeinantys iš šviesaus debesies, mokiniai vėl pamatė tik Jėzų, turtintį savo paprastą tarno išvaizdą. Kaip jiems ką tik buvo pasakęs Tėvas, jie turės toliau klausyti tik Dievo mylimojo Sūnaus balso ir sekti Viešpaties klusnumo pavyzdžiais iki Kryžiaus mirties. Tai kiekvieno žmogaus vienintelis ir neišvengiamas kelias į šventumą ir į Dievo šlovę. Mokiniai galėjo pilnai suprasti Atsimainymo prasmę ir kabėti apie tai kitiems tik po Kristaus prisikėlimo iš mirties, tik velykinio slėpinio pilnoje šviesoje. Iš tikrųjų, po Velykų ir Sekminių Kristaus Atsimainymas visiems Kristaus mokiniams tapo dideliu vilties ženklu.

Tai liudijimas, kad vieną dieną mes regėsime Viešpatį akis į akį, kad pažinsime jį, kaip esame pažinti, ir kad būdami Dievo vaikai ir Kristaus broliai, mes spindėsime kaip saulė Dievo savo Tėvo karalystėje. Štai kodėl, brangūs broliai ir seserys šventas Benediktas savo Reguloje ragina mus atmerkti savo akis dieviškajai šviesiai, arba tiksliau sakant, „sudievinančiai šviesai „ „deificum lumen“, – šviesai, kurią Kristaus apreiškė ant Taboro kalno, ir kuri yra Prisikėlimo ir Naujojo Pasaulio šviesa.

Mes esame kviečiami ramiai ir džiaugsmingai žengti toliau savo nuolatinio atsivertimo keliu per šią gavėną ir per visą savo gyvenimą, su dvasinio troškimo džiaugsmu laukdami šventųjų Velykų – ne tik šių metų liturginės Prisikėlimo šventės, bet ir amžinųjų Velykų, kai galėsime nuolat, su žavėsiu ir meile žvelgti į Viešpaties šlovingąjį veidą ir kai Dievas Tėvas bus visas visame kame. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/223-mokytojau,-kaip-gera-mums-%C4%8Dia-b%C5%ABti.html