Teisėtai kritikuojama sovietinio „socializmo“ tikrovė, varžiusi laisvą iniciatyvą ir daugelį įpratinusi pasyviai laukti, kol jais bus pasirūpinta. Šiandien neretai susiduriame su kitokiu kraštutinumu, girdime primityvoką liberalizmo apologetiką. Žmogus turi būti nepriklausomas, užsidirbti, pats susikurti savo gerovę – su tuo reikia sutikti. Tačiau neteisinga ir negailestinga visiems beatodairiškai taikyti tuos pačius reikalavimus. Sveikam, sočiam ir turtingam geriausia, kad niekas jam nesuktų galvos prašymais, pasirūpintų pats savimi. Tokia pat mąstysena taikoma ir Dievo atžvilgiu. Kodėl jis nuolat reikalauja dėmesio, netgi būti garbinamas? Geriausia būtų mokėti abonementinį mokestį kaip už mobilųjį telefoną ir niekas nesuktų galvos… Tokia mintis skamba karikatūriškai, tačiau atspindi ne vien Jėzaus laikų fariziejams būdingą mąstyseną. Žmogus nuolat patiria pagundą susikurti gyvenime saugią erdvę „tik sau“ ir „atsipirkti“ duokle Dievui. Šią nuostatą galima išgirsti ir šiandienos Evangelijoje nuskambėjusiame fariziejų klausime.

Fariziejai pasiuntė savo mokinius pas Jėzų, norėdami viešai pakirsti jo reputaciją. Įdomu, kad į diskusiją nesileidžia patys „tūzai“, bet pasiunčiami mokiniai. Fariziejų mokiniai galėjo vaizduoti kvailelius ir užduoti naivius klausimus. Gyvenime kartais paradoksaliai į vieną barikadų pusę stoja įvairių pasaulėžiūrų ar partijų žmonės. Kas bendra tarp fariziejų ir Erodo šalininkų? Juos vienija tai, kad jiems ant kelio stovi visiems trukdantis Kristus. Jie užduoda jam klausimus ne norėdami sužinoti tiesą, bet siekdami sugriauti reputaciją, diskredituoti. Jie nori sugriauti Jėzaus populiarumą.

Kristus įžvelgia jų klausimo tikrąją priežastį. Iš tikrųjų jiems nerūpi valstybės reikalai ar socialinis teisingumas. Tiesiogiai užsipulti Jėzų tarsi nepatogu. Fariziejai savo pasiuntinių lūpomis perteikia įspūdingą Jėzaus portretą: „Esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.“ Jam svarbu vienintelis dalykas – laikytis ir siekti Dievo valios.

Įžanga į klausimą rodo jį būsiant sunkų. Tai, kas nuskamba kaip komplimentas, gali virsti žabangais. Kad ir koks bus atsakymas, kuri nors žmonių grupė liks nepatenkinta, taps jo priešais: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Niekam nemalonu mokėti mokesčius ir išleisti jau turimus sunkiai uždirbtus pinigus. Gal ne vienam ir šiandien neblogai būtų turėti tokią pateisinamą priežastį, kokią turėjo žydai Jėzaus laikais. Kadangi jie nepripažino Romos valdžios viešpatavimo, mokesčių nemokėjimas galėjo reikšti religinę ištikimybę ir patriotinį gestą.

Tačiau panaši dilema gali iškilti ne tik okupacinės valdžios atžvilgiu. Kiekviena žemiška valdžia turi daugiau ar mažiau kritikuotinų trūkumų. Kodėl turiu mokėti mokesčius, jei tiek daug socialinio neteisingumo, korupcijos? Nuosekliai imant, atsisakyti mokėti mokesčius gali tik tas, kas iš tikrųjų gali išgyventi vienas, be žmonių bendruomenės. Robinzonas savo saloje neturėjo kam mokėti nei už dujas, nei už elektrą, nei už sveikatos apsaugą ar švietimą.

Jėzus išvengia jam paspęstų spąstų, paprašydamas parodyti monetą. Kiekvieno valdovo valdos siekia tiek, kiek galioja jo nukaldinti pinigai. Taigi šios valdos siekia fariziejų pinigines. Naudodami romėnų pinigus jie drauge pasirodo esą ciesoriaus valdiniai. Taip Jėzus atskleidžia jų veidmainystę. Ciesoriaus atvaizdas ant monetos yra beveik stabo atvaizdas, nes ciesorius laiko save šios žemės dievu. Fariziejai, užuot stengęsi išvengti stabų atvaizdų, nešioja šias monetas savo piniginėse ir daro verslą. Šioje srityje jie neturi jokių skrupulų. Taigi praktiškai jau patys atsakė į savo klausimą dėl mokesčių. Jėzui belieka jų veiksmus suformuluoti žodžiais: atiduokite ciesoriui tai, kas jam priklauso, jo atvaizdas kaip nuosavybės ženklas yra ant jūsų monetų. Dievas žmoguje įspaudė savo atvaizdą ir todėl žmogus priklauso Dievui. Todėl Dievui reikia atiduoti tai, kas jam priklauso, – visą gyvenimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-18.pdf