Ką tik perskaityta Evangelija yra tokia prasminga, kad neįmanoma per keletą minučių jos aptarti. Prisilieskime bent prie vieno sakinio. Ką tik skaitėme: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje”. Galima sau pamaldžiai kartoti: „Jėzau, aš tave myliu!”, bet tai dar nebus Jėzaus meilė. Galima atmintinai išmokti daugybę maldų, bet ir tai dar nebus Jėzaus meilė. Negalima meilės atskirti nuo ištikimybės Dievo priesakams. Kristus kviečia laikytis jo įstatymų: „Jei laikysitės mano įstatymų…”. Jam neužtenka, kad mylėtume artimą kaip save patį. Apie tai kalba ir Senasis Testamentas. Kunigų knygoje skaitome: „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. <…> Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį” (Kun 19, 17–18). Kristus iš savo sekėjų reikalauja daugiau: „Tai mano įsakymas, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34). Kiekvieną dieną žvelgiame į kryžių. Teologai teigia, kad žmonijai išgelbėti Kristui būtų užtekę ištarti: „Tėve, atleisk jiems”. Bet jis norėjo, kad mes žinotume, kas yra tikra meilė. Koks pranašas, koks pamokslininkas, koks šventasis pajėgtų apsakyti Dievo meilę žmonėms. Kryžius yra mums didysis, nuolat skelbiantis Jėzaus meilę pamokslininkas. Prikaltas prie kryžiaus jis dar meldžiasi. Ko jis prašo savo Tėvą? Gal meldžiasi už savo sopulingąją Motiną ar už apaštalus, kuriuos palieka pagoniškame pasaulyje? Ne. Jis meldžiasi už savo budelius. Evangelijoje užrašyta paskutinė jo malda: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34). Šitokią meilę jis vadina savuoju įstatymu ir laukia, kad mes vienas kitą mylėtume taip, kaip jis mus mylėjo.

Ar tai įmanoma? Dievas kaskart pašaukia žmonių, kurie Dievo malonės remiami Kristaus meilės įstatymą įvykdo visu savu gyvenimu. Pagal bažnytinį kalendorių birželio 22 dieną minime šventąjį Pauliną Nolietį, V amžiuje gyvenusį Italijoje. Jis buvo Nolos vyskupas, savo vyskupiją valdęs itin sunkiais laikais, kai Italiją siaubė plėšikaujantys vandalai, žmonės buvo grobiami ir gabenami į Afriką, kur turėdavo dirbti vergiškus darbus. Šventasis vyskupas išpardavė visą savo turtą, kad gautais pinigais galėtų išpirkti pagrobtus belaisvius. Istorija sako, kad pardavė net ir Bažnyčios vertybes. Kartą į vyskupą kreipėsi viena moteris ir su ašaromis pasakojo apie savo pagrobtą sūnų prašydama pagalbos. Deja, vyskupas jau nieko neturėjo, nes viskas buvo išparduota. Vis dėlto moteriai jis pasakė: „Nenusimink, turėk vilties”. Ką gi vyskupas padaro? Ogi pats nuvyksta į Afriką, suranda nelaimingosios motinos sūnų ir siūlosi tapti vergu, kad jaunuolis galėtų grįžti namo. Vyskupo Paulino pasiaukojimas taip sužavėjo tos vietovės valdovą, kad jis netrukus paleido ir patį vyskupą, ir visus jo žemiečius. Ar nepanaši vienuolio Maksimilijono Kolbės istorija? Jis savo gyvybę atidavė išgelbėdamas šeimos tėvą. Kai Maksimilijonas Kolbė buvo skelbiamas šventuoju, jo išgelbėtasis Pranciškus Gajovničekas dar buvo gyvas ir dalyvavo kanonizacijos iškilmėse. Šv. Paulius, pažinęs Kristaus meilę, sukūrė nuostabų meilės himną. „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai” (1 Kor 13, 1). Šiandien girdėjome Jėzaus žodžius: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”. Ne kartą girdėjome šiuos žodžius, jais gėrėjomės. Tik mus gąsdina mūsų pačių silpnumas, mūsų neturtas. Kartais gėdijamės, kai neturime vargšui atliekamų centų. Padrąsinkime save šiandien vyskupo Keplerio žodžiais: „Kai duodi stokojančiam pinigų, pridėk prie to savo meilės. Kai negali duoti pinigų, duok savo meilę, duok gerą širdį, duok gerą patarimą. Negali duoti daug, duok mažai, bet su meile. Kai negali nieko duoti, duok savo maldą, ir būsi daug davęs”. Bet ar kalba apie meilę nėra tyruose šaukiančiojo balsas? Ar matome kur nors šią meilę mūsų visuomenėje? Poetas, įsižiūrėjęs į mūsų laikų žmogų, jį liūdnai apibūdina: tai „stiebas, kuris ne į viršų kyla, o žeme kaip kirminas vyniojasi…, kad tik daugiau, riebiau paimtų, pagriebtų, neatiduotų, užviešpatautų, pavergtų…”.

Mieli tikintieji, šiandien Kristus įduoda į mūsų rankas raktą patikrinti savo meilę. Šiuo raktu patikrink, kaip elgiesi savo šeimoje, kaip bendrauji su kaimynais, kaip sugyveni su savo bendradarbiais? Šiuo meilės raktu patikrink, kaip elgiesi su ligoniais, savo senais tėveliais? Apaštalas Petras kartą paklausė Jėzaus: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?” Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių karų” (Mt 18, 21–22). Tai reiškia – visada. Apaštalai, tai išgirdę, paprašė: „[Viešpatie], sustiprink mūsų tikėjimą” (Lk 17, 5). Jie suprato, kad tokia meilė tegali būti stipraus tikėjimo vaisius. Juo labiau mums reikia prašyti tvirto tikėjimo, kad suprastume Jėzaus meilės Evangeliją ir ją gyvenime vykdytume. Prisilieskime prie dar vieno Kristaus ištarto sakinio: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs”. Svarstydamas šiuos žodžius šv. Kirilas Aleksandrietis pastebi: „Kas gali būti didesnio ir garbingesnio, kaip būti Kristaus draugu… Šita garbė prašoka visa, kas tik yra sukurta. Juk visa kūrinija tarnauja Kūrėjui ir nėra nei vieno, kuris nebūtų pavaldus šiai tarnybai. Tuo tarpu Viešpats mus draugais vadina”. Net įsūnystės malonė mums tiek daug nepasako kaip kilnios draugystės sąvoka. Kartais net tėvas ar motina negali duoti to, ką gali duoti nuoširdus, patikimas draugas. Tik artima draugystė su Viešpačiu ir Mokytoju suteiks mums visa, kas reikalinga ir suvokti, ir įgyvendinti didįjį meilės įstatymą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0608/608hom2.html