Dievo meilė ateina į pasaulį per jo Sūnų. Sūnus skleidžia šią meilę mums, o mes privalome ją dalyti kitiems: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!” Tiek Jono evangelijoje, tiek laiškuose panašiai žvelgiama į Dievo meilės slėpinį. Evangelisto Jono įžvalgos nė kiek nesumenkina apaštalo Pauliaus minčių ar sinoptinių evangelijų aprašymo. Naujojo Testamento raštų visuma atskleidžia mums Velykų slėpinio visą apimtį. Evangelistui Jonui būdinga tai, jog jis Velykų slėpinį pateikia ryškiausiai susiedamas jį su jo šaltiniu – Tėvu. Tai vaizdžiai iliustruoja statistika: Matas kalba apie dangiškąjį Tėvą 44 kartus, Morkus – 5 kartus, Lukas – 17 kartų, o Jonas – 122 kartus. Vien Pirmajame Jono laiške Tėvas minimas dvylika kartų; tai daugiau negu bet kuriame kitame Naujojo Testamento laiške. Šitaip Jonas bibliniam apreiškimui suteikia visa apimančią vienybę. Remiantis Jono įžvalga tai, kas atsitiko Jėzui iš Nazareto, išreiškia kulminaciją to, kas įvyko pradžioje (plg. Pr 1,1 ir Jn 1,1). Jėzus užbaigia Tėvo darbą: „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti” (Jn 17, 4).

Jonas ne tik atskleidžia nuostabią išganymo istorijos vienovę, bet taip pat iškelia ir kiekvieno atskiro Dievo veiksmo vienybę. Tėvo meilė, Sūnaus meilė ir mūsų meilė nėra visiškai skirtingos prigimties. Visos šios meilės kyla iš vienos – Tėvo meilės. Tokia yra pirmosios skaitinio eilutės prasmė: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau”. Sūnus myli mus ta pačia meile, kurią jam apreiškė Tėvas. Mes galime suvokti ir priimti šią tiesą. Tačiau sunkiau suvokti tai, jog mūsų meilė kitiems kyla iš tos pačios Dievo meilės. Ar tai neatrodo šventvagiška? Šio sekmadienio skaitiniai padeda surasti atsakymą. Jėzus sako: „Pasilikite mano meilėje”. Taigi jo meilė, kuri tuo pačiu yra ir Tėvo meilė, glūdi mumyse. Negana to, jis įsako mylėti vienas kitą, „kaip aš jus mylėjau”. Tas pats „kaip”, kuriuo Sūnaus meilė buvo lyginama su Tėvo meile, dabar prilygina mūsų meilę Sūnaus meilei. Jokių abejonių nepalieka raginimas Jono laiške: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus”. Čia jau nekyla abejonių, jog mes visi dalijamės Tėvo meile. Mes netgi galime išdrįsti sakyti, jog mylėdami vienas kitą darome Dievo meilę tobulą (1 Jn 4, 12).

Vis dėlto yra skirtumas tarp Dievo meilės ir mūsiškės. Tai, kas būdinga ir esminga Dievui, mes turime kaip malonę. Jonas teigia: „Dievas yra meilė”. Meilė būdinga pačiai dieviškajai prigimčiai. O mumyse esanti Dievo meilė yra dovana, kuri turi būti priimama, atveriama, dėkingai pripažįstama. Tačiau visų pirma ji turi būti naudojama. Mes privalome skleisti dovanai gautą meilę pasauliui. Meilės sąvokai žmonės suteikia įvairiausių prasmių, neretai šiuo žodžiu tiesiog piktnaudžiaujama. Meilė iš esmės yra davimas, o ne turėjimas ar norėjimas pasisavinti. Iš patirties žinome, kad net kilnią motinų ar sutuoktinių meilę temdo savinimosi bei valdymo šešėliai. Dovanoti ar atiduoti galima ne tik medžiagines gėrybes, pinigus, bet svarbiausia savo asmenį. Savojo „aš” dovanojimą vaizdžiausiai išreiškia posakis: „atiduoti širdį”. Tobuliausia meilės auka yra gyvybės atidavimas už mylimąjį: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”. Atsiverdami kitam, dalijamės savastimi, tačiau jos neprarandame; praturtindami kitą, praturtėjame patys. Galima sakyti, kad tik atiduodami randame tikrąjį „aš”. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs”. Šis pasidalijimas reiškia anaiptol ne praradimą, bet didžiausią džiaugsmą, būdingą Dangaus karalystei: „kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų”. Meilė dažnai laikoma tik jausmu. Tiesa, meilė gali apimti turtingą jausmų paletę, tačiau tie jausmai ateina ir praeina. Todėl Jėzus liepia „pasilikti meilėje”. Pasilikti ir gyventi meilėje tarsi gynybinėmis sienomis apsaugotoje ir įtvirtintoje pilyje. Gynybinės sienos meilėje reiškia Jėzaus įsakymų laikymąsi: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje”. Turima omenyje ne paraidiškas atskirų įsakymų suvokimas, bet bendra nuostata, siekiant mylimam žmogui gėrio pagal Dievo valią. Ši meilė veikiau suvokiama ne kaip veikimas, bet kaip priėmimas. Dievas pamilo kiekvieną iš mūsų pirmas: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau”.

Meilė veja šalin baimę. Meilė siekia palaiminti, praturtinti, padrąsinti mylimą žmogų. Krikščionybė kaip jokia kita religija ugdo mūsų suvokimą, kad esame mylimi Dievo vaikai. Krikščionybėje tarsi ištirpsta atstumas tarp nuodėmingo žmogaus ir mylinčio Tėvo. Atsakingai išgyvendami tiesą apie mus mylintį Tėvą, suvokiame neįsivaizduojamą pasitikėjimą žmogumi. Šventa Dievo baimė bijo apvilti šį pasitikėjimą. Ši atsakomybė už Dievo dovanotą pasitikėjimą yra Šventosios Dvasios dovana. Pagarbi Dievo baimė – tai apaštalavimo variklis. Krikščionių persekiotojas Saulius, apdovanotas prisikėlusio Jėzaus apsireiškimu, per visą apaštalavimo veiklą troško nenuvilti Prisikėlusiojo ir rodė karšto uolumo pavyzdį. Atsakomybė už gyvenimą rodo kiekvieno krikščionio meilės brandą. Galime pasitikrinti – ar esame išaugę iš to amžiaus, kai neišmokę pamokos slapstėmės už draugų nugarų nuo mokytojo žvilgsnio. Dievas nėra trumparegis, jo pamokose mokomės ne dėl pažymių. Jei su džiaugsmu ir šventa Dievo baime priimame mums patikėtą atsakomybę, Šventoji Dvasia padaugina atsakingos meilės dovaną.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0309/309hom1.html