Niekas nemėgsta kančios, visiems yra sunku prisiimti savo gyvenimo kryžių, nes sunku atleisti priešui, mylėti priešingai mąstantį žmogų, duoti nesitikint atgauti, praktikuoti nusižeminimą ir neturtą. Todėl kiekvienas stengiasi kančios išvengti. Tačiau yra gėrybių, kurių be vargo negalima pasiekti, pavyzdžiui, duonos užauginti, namą pastatyti, kare pergalę pasiekti. Negalima pasiekti mokslo be atkaklių ir sistemingų studijų. Negalima įgyti dorybių be sunkių ir skaudžių kovų su savimi. Jeigu žmogus laisva valia pasirenka išbandymus, kentėjimus, tai reiškia, kad jo siekiamas tikslas yra kur kas vertingesnis negu kentėjimai. Tikinčiajam neužtenka vieną kartą išpažinti tikėjimą. Lygiai kaip negana vien Krikšto ir Sutvirtinimo, kad būtume tikri krikščionys. Kasdienė mūsų gyvenimo patirtis moko, jog tikri meilės santykiai su Dievu nėra vien malonumas, bet ir įsipareigojimai, auka bei kančia. Krikščionis kančią turi pasitikti ištvermingai. Krikščionio kryžius yra ištvermė, altruizmas, pareigingumas. Reikia užmiršti save, kad būtum savimi. Kiekvienas žmogus turi savo kryžių ir jį nešti tegali tik jis pats.

Apaštalas Paulius sako: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Meilė yra labai rimtas dalykas. Mylėti reiškia atiduoti savo gyvenimą ir net gyvybę mylimam asmeniui. Šv. Alfonsas Liguoris rašė: „Jokia meilė nėra tiek nuopelninga, kiek kenčianti meilė.“ Čia reikia padaryti esminę išvadą iš Kristaus mokymo: meilė, tikroji meilė visada yra lydima kančios. Kitais žodžiais tariant, meilė niekada neatskiriama nuo kančios. Kaip sako šveicarų rašytojas Frederikas Amjelis: „Kuo labiau myli, tuo labiau kenti“ (plg. Rom 5, 8). Jeigu myli, reiškia jau sau nebepriklausai. Jau nebesi savo gyvenimo viešpats. Šiandienė kultūra mums nori pasiūlyti: jeigu nenori kentėti, išbrauk meilę iš savo gyvenimo. Jėzus sako priešingai: dėl meilės nuostabumo, nugalėk kančios baimę. Jėzaus kelias į garbę – kelias, kuriuo nešamas kryžius. Imti kryžių – tai būti pasiruošusiam atlaikyti išbandymus, sunkumus, aukas. Kryželius nešame visi – tai ligos, skausmai, senatvė, pareigos, darbai… Ne vienam iš mūsų sunkiu kryžiumi virsta, pavyzdžiui, atleidimas priešui, meilė kitaip mąstančiam, nusižeminimo ir neturto praktikavimas.

Kristus liepia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ Mūsų siela yra Dievo paveikslas, todėl negalime išsižadėti nuostabaus Dievo kūrinio. Kristus nori, kad mes išsižadėtume to, ką padarėme blogai panaudodami savo laisvę. Turime išsižadėti nuodėmės ir į ją vedančių kelių, atmesti pagundas pačioje jų pradžioje.

Apaštalas Petras mato meilę, bet, deja, nemato meilės palydovės kančios. Štai kodėl mes, lyg apaštalas Petras, esame linkę priekaištauti Dievui. Šiandien Kristus nori mums atverti akis, kad priekaištautume sau patiems dėl besiaukojančios meilės stokos. Neužtenka melstis, dalyvauti gražioje, iškilmingoje liturgijoje, reikia, kad gyvenimas pasikeistų į Dievui patinkančią auką. Išganytojas mus moko, jog žmogaus išganymo ir gelbėjimo kelias yra kryžius. Norime mes ar nenorime, kančia yra privalomas kelias tų, kurie pasirenka sekti Kristumi, nes meilė įrodoma per kančią. Mes negalime įsivaizduoti Bažnyčios be kryžiaus, be persekiojimų. Tokia Bažnyčia nebūtų Kristaus Bažnyčia. Gyvenimas šeimoje, darbas, socialiniai ir politiniai įsipareigojimai, kultūra, pramogos – visi gyvenimo dalykai mums kaip krikščionims privalo būti ženklai, rodantys, jog priklausome Dievui ir besąlygiškai vykdome jo valią. Nepamirškime: ten, kur kančia, ten yra ir Kristus. Ten, kur Kristaus kryžius, ten ir jo motina Marija. Kančioje mes visada galime atrasti mūsų mylimus dieviškus asmenis, pasiruošusius mus paguosti ir sustiprinti.

Mums lengva klausytis, kai kalbama apie Kristaus evangeliją socialiniu aspektu – kai Kristus kviečia kovoti su socialine neteisybe, priespauda, nelygybe. Bet mūsų ausys nemėgsta žodžių, kviečiančių kovoti su savimi pačiais. Šiuolaikinis žmogus nenori tokių žodžių girdėti. Nenori girdėti ne tik priešais mus stovintys žmonės, bet ir tas mumyse slypintis žmogus. Mes nemėgstame sakyti tiesos sau patiems į akis ir bijome savo sąžinės, savo praeities. Privalome prabilti sau patiems, iškloti visas nuodėmes, ydas, blogus pomėgius – turime ištirti save pačius. Kristus nori, jog mes, prieš nešdami savo kryžių, paliktume save, išmoktume prarasti savyje tai, kas visiškai nenaudinga arba net yra kliūtis mums pasiekti amžinąjį gyvenimą. Neturime išsižadėti savo talentų, savo žmogiškosios vertės, mes privalome išsižadėti savo blogosios, sergančios pusės, būtent nuodėmingosios pusės, savo priešo, esančio mumyse pačiuose, tos pusės, kuri prieštarauja Dievo valiai. Atsisakyti, išsižadėti egoistinio „aš“, to „aš“, kuris nieko kito nemyli tik save patį ir tai dar labai blogu būdu. Reikia nukryžiuoti senąjį žmogų per auką, kančią, veiklią meilę. Per tai sukuriamas žmogus, skirtas amžinajam gyvenimui. Išsižadėti savęs, tai vietoje savojo aš pasirinkti Dievą. Kitas vėl paklaustų: o kam man viso šito reikia? Ogi tam, kad būtum amžinai Viešpatyje laimingas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-07.pdf