Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima jūsų dienas.

Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo iškilmę. Viena iš keturių svarbiausių pagrindinių tikėjimo tiesų skelbia, „jog yra Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Niekas iš mūsų nėra matęs Dievo. Tai, ką mes žinome apie Trisamenį Dievą, sužinojome iš Jėzaus Kristaus. Be Jėzaus Kristaus niekaip negalėtume įrodyti Švč. Trejybės egzistencijos. Tačiau ta tiesa, pasak katalikiškosios teologijos, yra toks slėpinys, kurio žmogaus protas ne tiktai nesupranta, bet ir niekuomet nesupras. Tik tvirto tikėjimo vedami, prieš ją nulenkę galvas pagarbiai tariame: „Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Tai nėra lengva žmogui suprasti. „Kaipgi tu nori Dievo prigimtį suprasti? Verčiau suprask, kad šito suprasti negali. Dievas nebūtų Dievas, jei Jis neviršytų mano supratimo“, – sakė šv. Augustinas. Dėl tikėjimo paslapčių nesupratimo nėra ko piktintis, nes tuomet mes būtume panašūs į vaikus, kurie piktinasi, jog nesupranta kai kurių suaugusiųjų dalykų. Prieš Dievą esame dar mažesni už vaikus.

Indijos legenda pasakoja, jog į kaimą, kuriame gyveno vien aklieji, užklydo dramblys. Žmonės buvo girdėję apie jį, bet negalėjo jo matyti nei pavaizduoti. Prisiartinę prie dramblio pradėjo jį čiupinėti. Vienas, pagriebęs už straublio, sako, kad dramblys panašus į jovarą ar kažkokį vamzdį. Kitas palietė ausį ir sako, kad dramblys panašus į vėtyklę ryžiams valyti. Trečias pagriebė už uodegos ir tvirtino, jog tarp dramblio ir gyvatės tėra mažas skirtumas. Pagriebęs dramblio koją teigė, kad dramblys yra kaip stulpas. Mes prieš Dievą esame kaip anie aklieji. Ką mūsų silpnas pažinimas apima, tą suprantame, o pačios Dievo didybės negalime suvokti. Bet yra didesnis dalykas už Dievo pažinimą, tai Dievo mylėjimas. Dievą pažinti ir suprasti pageidautina, bet Dievą mylėti yra būtina. „Dievas yra meilė“, ir ši Dievo samprata mums suprantamesnė. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Nes meilė sujungia visus tris asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Meilė kitaip neegzistuoja, kaip tarp dviejų ar daugiau asmenų. Gal todėl ir Dievas yra vienas, tačiau trijuose asmenyse. Jėzus iš meilės vykdo Tėvo valią, aukoja savo gyvybę už žmones. Jėzus atsiunčia Šventąją Dvasią – Meilės Dvasią. Mums Dievas yra nematomas, tačiau paliečiamas mylinčia širdimi. Meilė – vienintelės durys, pro kurias galime šiek tiek įeiti į Švč. Trejybės slėpinį.

Švč. Trejybės asmenys vienu metu yra ir skirtingi, ir lygūs: lygūs savo dieviškuoju didingumu ir skirtingi savo veikimo savybėmis. Ar tai nebus pats svarbiausias dalykas, kurį mums būtina išmokti? Kaip tai gali būti, jog pasaulio gyventojai, kurių skiriasi odos spalva, kultūra, lytis, rasė ir religija, tuo pačiu metu yra vienodai gerbtini, turi lygų orumą kaip žmonės? Pažvelkime į žmonių šeimą, gal jos dėka geriau suvoksime Švč. Trejybės slėpinį. Šeimą taip pat sudaro skirtingų lyčių asmenys – vyras ir moteris, tėvas ir motina, skirtingo amžiaus asmenys: tėvai ir vaikai. Šeimos nariai būna skirtingų pomėgių, skonių, charakterių. Kas šeimoje sujungia tokius skirtingus žmones? Meilė. „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11). Visa tai suponuoja mūsų toleranciją kito žmogaus skirtingumui. Meilė visada yra aukščiau žinojimo. Įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile, nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Kad žmogus augtų, neužtenka gero maisto, jam reikia meilės. Mums reikia meilės, kad psichologiškai subręstų mūsų asmuo. Kuo tauresnė mūsų meilė, tuo labiau subręstame kaip asmenybės. Vienas tėvas savo vaikams ir draugams paliko šiuos testamentinius žodžius: „Mylėkite vieni kitus. Meilė yra visiems patinkantis drabužis. Su šiuo drabužiu visada būsite geros figūros.“ Kai žmonės vieni kitų nemyli, jie susiskaldo, neapykanta užvaldo jų dvasią. Seneka sakė: „Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“

„Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Kiekviename iš mūsų gyvena Viešpats, kadangi mes buvo pakrikštyti Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, yra mūsų tarpusavio meilė, pagalba, atlaidumas vienas kitam. Turbūt neegzistuoja nuostabesnės pareigos už pareigą skelbti žmonėms Dievo meilę. Tai kiekvieno krikščionio pareiga. Krikščionis yra tas, kuris skelbia Gerąją Naujieną, skelbia Evangeliją, neša meilę pasauliui. Mieli tikintieji, geriausias mūsų atliepas šiandien būtų išpažinti Trisamenį Dievą savo kilniais darbais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-04.pdf