Autorius: MONS. J. KAUNECKAS    

Luji Evely (Louis Evely) žodžiais tariant, Kristaus Dangun Žengimas labiausiai išryškina mūsų tikėjimo kokybę. Bepigu tikėti, kai esi šalia Jėzaus, matai Jo ženklus, jauti Jo veikimą. Kur kas sunkiau, kai viso to nebėra.

Mūsų laikais, galima sakyti, labiausia išryškėja Jėzaus pasitraukimas iš žemės, Jo juntamas nebebuvimas su mumis. Pasaulis vis labiau remiasi materialiomis, o ne dvasinėmis jėgomis. Betgi Jis, žengdamas į dangų, liepia visiems laikams būti Jo galybės liudytojais, lig pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Taigi be jokių išimčių! Liudijimas krizinėmis situacijomis ir kasdienybėje – tai tikrasis mūsų tikėjimo išbandymas!

Bretanijos Saint Jacut – žvejų kaimelis vandenyno nerijoje. Kartą kyla tokia baisi audra, kad, rodos, nuneš ir tą kaimelį: bangos kaip pasiutusios daužosi į pylimą, purslai tykšta net ant bažnytėlės stogo. Prie bažnytėlės susirenka susirūpinę žmonės ir klebonas. Viena moteris verkia: jos vyras ir sūnus nespėjo grįžti iš jūros. Staiga ji suklykia kaip beprotė: „Žiūrėkite, gelbėkite!” Visi mato: už kokio šimto metrų aštri uola, į ją įsikibę abu vyrai. Juos vis užlieja bangos. Klebonas lūžtančiu balsu šaukia: „Vyrai, kas turite drąsos?.. Bangos kyla… Po 10 min. bus vėlu…” – „Drąsos tai turime, bet turime taip pat žmonas ir vaikus…”

Zakristijonas atneša kryžių. Klebonas, užšokęs ant pylimo, kalba išrišimo formulę ir laimina su kryžiumi – gal jie pamatys. Bet uolos per bangas visai nebematyti… Sušukęs: „Nebegalima gaišti nė akimirkos!” – klebonas šoka į jūroje besiblaškančią valtį. Du vyrai iš paskos. Suklaupusios moterys verkia ir meldžiasi. Rodos, nespėjo nė atsikvėpti – į krantą trenkėsi valtis, bet joje jau 5 vyrai…

Mišioms prisirinko pilna bažnyčia. Visi pamaldžiai žiūri į jas aukojantį kleboną, suprantamos jo ašaros: „Gerieji žmonės, kaip aš bijojau! Tik negalėjau atsilaikyti, kai vyrai pasakė, kad jie nebijo, bet turi žmonas ir vaikus. Supratau, jei ne aš, iš niekur nebus pagalbos. Aš gi esu čia jums visiems, bet ne žmonai ir vaikams…”

Ir Maksimilijonas Kolbė fašistų lageryje, ir Juozas Montvila „Titanike” lemtingus žingsnius žengė su panašiais žodžiais. Ar galėtų tokius žodžius ištarti vedęs kunigas?

Tad žiūrėkite, broliai ir sesės, kiek jėgos atimame iš kunigijos, abejodami celibato reikalingumu! Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad vis mažiau nesavanaudiško pasiaukojimo, visiško atsidavimo žmonėms, kad kunigų gretos tampa vis bejėgiškesnės? Kunigų pasiaukojimas, gyvenimas vien bendruomenei vis retesnis dalykas.

Taip pat blėsta ir tikinčiųjų dvasinė jėga.

Trisdešimt metų greta gyvena du žmonės, toji pati penkiaaukščio laiptinė, kaimyninės durys, net dirba tame pačiame fabrike, kasdien kartu eina į darbą. Vienas – uolus katalikas, nepraleidžiantis sekmadienio Mišių, o antrasis praktiškai nelanko bažnyčios. Kai šis susirgo, katalikas lanko jį ligoninėje ir mato, kad jo kaimynas neramus, jaudinasi, nes žino, jog jo valandos suskaičiuotos. Jis jį ramina: „Yra kelias surasti ramybę, amžinai džiaugsme gyventi…” Mirštantysis uždeda savo sunkią ranką kaimynui ant peties ir klausia: „Kaip seniai tai sužinojai?” – „Visą gyvenimą žinau…” – „Eik šalin. Dirbom, gyvenom greta ir man nė žodžio, nors kasdien kalbėjomės. Lauk iš čia! Ir uždaryk duris”, –- nusisuko į sieną ir numirė.

Ar ne iš to kataliko Dievas pareikalaus griežtesnės ataskaitos ar net ano sielos?

Štai vieno mirties patale atsivertusio žmogaus priekaištingas laiškas:

„Laukiu mirties. Gyvenimą nugyvenau be tikėjimo. Man priekaištauja: „Tu praradai visą gyvenimą”. Ir aš dabar tai suprantu. Bet ar aš vienas dėl to kaltas? Mano draugai, pažįstami – geri katalikai. Jie tikriausia suprato, ką tikėjimas jų gyvenimui duoda, bet nė vienas iš jų nieko man rimtai ir nuoširdžiai apie tikėjimą nekalbėjo, nors žinojo, kad nesu lengvabūdis, ir mano patyčių nebijojo, nes niekad iš tikėjimo nesišaipiau. Aš buvau vienas iš tūkstančių, gal iš milijono jaunų žmonių, kurie nei geri, nei blogi… Ar žinot, kodėl aš taip ilgai neradau tiesos? Tai tik dėl to, kad daugumas tikinčiųjų – abejingi ir tinginiai. Jiems nerūpi artimas…”

Telieka tarti su apaštalu Pauliumi: „Meldžiu, kad galėtumėte Jį pilnai pažinti, kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, <…> ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums” (Ef 1,16–19), kad visada liudytumėte tą galybę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9809/809hom1.html