Laukimo ir budėjimo laikas

Negebėjimas matyti Dievo žmogiškomis akimis mums neretai būna sunkus išbandymas. Psalmininkas 42 psalmėje su skausmu širdyje prisipažįsta: „Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: Kur tavo Dievas? Net kaulai man skauda, kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami: Kur tavo Dievas?“ (Ps 42, 4. 11). Gyvenime mes susiduriame su daugybe dalykų – tai gamtos jėgos, ligos, istorijos įvykiai ir t. t. Jie įsibrauna į mūsų gyvenimą ir nori jį valdyti. Tų taip aiškiai pastebimų įvykių ir jėgų akivaizdoje Dievas mums atrodo esantis labai toli ir silpnas. Tokiu momentu gresia pavojus pervargti nuo gyvenimo rūpesčių, ir ryšys su Dievu gali taip susilpnėti, jog pasidaryti vos vos gyvenime įžiūrimas. Iškyla pavojus atstumti mums Dievo duotą užduotį ir pradėti elgtis neatsakingai, pagal savo egoistiškus norus. Šio sekmadienio Evangelijos palyginimais Jėzus nori mus įspėti dėl besiartinančio pavojaus ir kartu pasakyti, jog Dievas atlygina tiems, kurie budi, laukia, tiki ir myli Dievą. Vargas tam tarnui, kuris nelaukia grįžtančio savo šeimininko. Kristus perspėja, jog mūsų akims nematomas Dievas gali staiga per mirties angelą pasibelsti į mūsų gyvenimo duris. Todėl Kristus nori, kad mes vykdytume visas savo pareigas labai stropiai ir uoliai. Krikščionio svarbiausia užduotis – gyventi laukiant Viešpaties atėjimo. Apranga ir uždegti žiburiai liudija, jog žmogus kažko laukia ir yra pasiruošęs atlikti visus jam patikėtus darbus. Todėl nesame laisvi elgtis, kaip mums patinka. Mes privalome reguliuoti savo elgesį pagal darbdavių, draugų, šeimos narių ir galiausiai Dievo valią.

Tačiau neretai žmonės elgiasi lyg Dievo visai nebūtų. Jie visiškai nepaiso ne tik savo sąžinės balso, bet ir moralės, doros ir etikos normų. Tokiems atrodo, jog tik jie yra patys svarbiausi asmenys istorijoje. Visi kiti jiems neegzistuoja.

Vienas anekdotas pasakoja apie rūpestingą parapijietę, kuri nuvyko pas vyskupą pasiskųsti dėl savo klebono ir vikaro, kad jie visą naktį žaidžia kortomis. Laimei, vyskupas turėjo gerą humoro jausmą ir atsakė: „Miela ponia, tegul sau žaidžia, svarbiausia, kad sąžiningai atliktų savo pareigas. Tegul žaidžia, kol turi jėgų ir noro. Jeigu žaisdami kortomis išmoks nugalėti mieguistumą ir nuovargį, jeigu išmoks budėti, tas ateityje jiems pravers, kai naktį norės paskirti maldai ir atgailai.“

Šis anekdotas turi ne tik humoristinę, bet ir auklėjamąją prasmę. Jis primena mums, jog labai pavojinga žmogui leisti veltui laiką. Dažnai ko nors laukdami norime rasti būdą, kaip tą laiką prasmingai praleisti. Žmonės skaito knygas ar laikraščius arba šnekasi tarpusavyje su kaimynais ir draugais. Patirtis moko, jog ne visada tai būna geros kalbos, dažniausiai kitų apkalbos.

Tačiau laukimo ir budėjimo laikas gali būti sąžinės sąskaitos laikas arba apmąstymas, kas mūsų laukia, ką dar reikia gyvenime nuveikti. Ką galime padaryti gero dėl mūsų laukiamo artimo tikėjimo, galbūt dėl jo buities.

„Neskirk laiko niekam, dėl ko žinai, kad gailėsies; niekam, dėl ko negalėtum melsti Dievą palaimos; niekam, apie ką negalėtumei ramia sąžine mąstyti mirties patale; niekam, ką darant nenorėtumei būti užkluptas mirties“ (R. Baxteris).

Mūsų budėjimas gyvenimo kelyje yra Kristaus laukimas, o Kristus nori, jog mes jo laukdami būtume ištikimi visuose savo darbuose, net mažiausiuose.

Mūsų liturginis budėjimas prasideda kiekvieną sekmadienį šventomis Mišioms, kuomet mes kiekvieną sekmadienį prisimename savo amžinąją paskirtį, savo svarbiausią gyvenimo tikslą – vykdyti Dievo valią. Mūsų budėjimas turi būti papuoštas malda ir atgaila. Kiekvienas sąžiningas darbas gamykloje, universitete, ūkyje ar namie yra krikščioniškojo budėjimo išraiška. Nes krikščionis stengiasi dirbti galvodamas apie tai, kas jo laukia rytoj, po kelerių metų ateityje. Ir jeigu, dažnai susitaikydami su Dievu, stengiamės gyventi pašvenčiamosios malonės būklės, tuomet mūsų darbai įgyja antgamtinę vertę ir tampa verti amžinojo užmokesčio.

Kristus laukia mūsų ištikimybės Jam tiek džiaugsme, tiek varge, kad amžinybėje galėtų mums pasakyti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-07.pdf