Visų Šventųjų iškilmėje gerbiame visus šventuosius, o per juos garbiname vienintelį Šventąjį. Mišių dėkojimo giesmėje giedame: „Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes, jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji.“ Ši iškilmė yra tarsi pabaigtuvių šventė. Minėdami nesuskaitomą šventųjų sambūrį, stiprinamės viltimi gauti Kristaus žadėtą amžinojo gyvenimo vainiką. Mus taip pat apima ilgesys žvelgiant į dangų – savo tikruosius namus. Šventasis vyskupas kankinys Ignotas Antiochietis rašo: „Kai ten pateksiu, tapsiu tikru žmogumi.“ Krikščionis žino, kad jo tikrieji namai yra danguje, o mirtis tėra perėjimas į nesibaigiančią laimę. Visų Šventųjų iškilmė žadina mūsų viltį ir stiprina tikėjimą prisikėlimu. Vėlinių dieną minėsime pirma mūsų su šiuo tikėjimu iškeliavusius brolius ir seseris, laukiančius mūsų solidarumo per maldą. Konstitucijoje Lumen gentium apie bendravimą su šventaisiais sakoma: „Dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje“ (LG, 50).

Visų Šventųjų iškilmė kreipia žvilgsnį į žmogaus gyvenimo tikslą, pašaukimą į šventumą. Prisimename apaštalo Pauliaus raginimą: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Antrasis skaitinys primena, kad šventumo pradmenys dovanojami jau dabar. Krikštu tapome Dievo vaikai, „bet dar nepasirodė, kas būsime“. Mūsų gyvenimas įgijo naują dieviškąją kokybę. Tačiau pasaulio kasdienybėje nelengva gyventi šiuo tikėjimu: „Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.“

Per Visų Šventųjų iškilmę skaitoma palaiminimų Evangelija. Tie, kurie jau pasiekė amžinąją laimę, ėjo tuo pačiu palaiminimų keliu. Ši šventė skelbia džiaugsmą ir atlygį visiems, kurie klausosi palaiminimų ir nori jais tikėti. Viešpaties džiaugsme dalyvauja „milžiniška minia“, jame dalyvaujame ir mes. Bažnyčios bendrystė vienija mus su šventųjų būriu, kuriame skleidžiasi neįsivaizduojama Dievo dovanų įvairovė. Šventųjų užtariami, suvokiame, kad kiekvienas esame mylimas ir pasirinktas Viešpaties, kuris yra tikrasis laimės šaltinis.

Palaiminimais patikėti nėra lengva. Tai priešinga mūsų patirčiai, gali atrodyti naivu ir negyvenimiška. Pasaulyje išrandama nuolat naujų laimės receptų, žadama atskleisti sėkmės paslaptis. Subrendę žmonės blaiviai priima tokius laimės receptus: ne vienas jau yra nudegęs pirštus, besivaikydamas greito svajonių išsipildymo. Laimė visuomet lieka toli už horizonto, užtat trukdžiai ir laimės kaltininkai yra čia pat. Mes labai lengvai pakliūvame į savo susikurtų įsivaizdavimų pinkles. Manome, kad būsime laimingi pasikeitus valdžiai, įsigaliojus naujai sveikatos apsaugos, socialinių garantijų sistemai. Laukiame, kol nukris arba bent sustos kilusios kainos, liausis šaltis, lietus, niūri tamsuma. Laukiame meilės iš savo aplinkos, kad kiti mus suprastų ir mylėtų. Anyta laukia, kada žentas pradės gyventi kitaip, žentas laukia įkyrių priekaištų pabaigos. Laukiame nesulaukiame, kad kiti pasikeistų – tada pagaliau būsime laimingi. Tačiau Jėzus mums rodo kitą pasaulio gerinimo ir laimės siekimo kryptį. Turime pirmiausia išritinti rąstą iš savo akies.

Dievo žodis šiandien skelbia apie laimę jau čia ir dabar. Nerandame laimės, nes nuolat ieškome jos kažkur kitur. Elgiamės taip, tarsi šis pasaulis būtų galutinis. Laimės neįmanoma rasti, nes jos nėra ten, kur žmonės ieško, arba bando ją sukurti. Laimės negarantuoja nei turtai, nei linksmybės, nei valdžia, nei žmogiškoji sėkmė ar garbė. Visi iš patirties žinome, kad įgijus trokštamą dalyką jis praranda žavesį ir patrauklumą, o laimė taip ir lieka tolimame horizonte. Laimė gali būti tik Dievo karalystėje, nes ji yra jos vaisius. Turime pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus pridėta (plg. Mt 6, 33). Laimė yra patikėti Dievo žodžiu ir jo siūlomu gyvenimo keliu. Laimės neieškoma, ji tiesiog priimama dovanai.

Viešpaties laimė nėra nukeliama į vėlesnį laiką. Ji nėra saistoma aplinkybių, nepriklauso nuo to, kaip su mumis elgsis kiti. Laimė mums atvira tiek, kiek atsiveriame Dievo karalystei ir išsilaisviname nuo šio pasaulio diktuojamų varžtų. Šiame gyvenime mes rengiamės amžinybei anapus mirties, kur tikime gyvensią prisikėlusio Kristaus galia. Šventieji jau dalyvauja šioje tobuloje laimėje.

Laimė per tikėjimą Dievo žodžiu duodama dovanai, tačiau jos kaina be galo didelė. Apreiškimo knygoje vaizduojama milžiniška minia baltais apsiaustais vilki ne dėl savo nuopelnų: „Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.“ Šventieji kiekvienas savaip sujungė savo gyvenimo auką su Kristaus kryžiaus auka. Jie atlaikė persekiojimus ir suspaudimus, nes tikėjo Dievo žodžiu. Jie tikėjo Tuo, kuris išaukština nuolankiuosius ir pasotina alkstančiuosius. Dievo tarnų kaktos paženklintos antspaudu. Dievo išrinktieji priklauso tik Viešpačiui. Branginkime Šventosios Dvasios antspaudą, kuriuo vienijamės su Viešpaties išrinktųjų minia. Tai nepelnyta dovana, apmokėta brangiausiuoju Jėzaus krauju.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-19.pdf