Bažnyčios istorijoje daug kartų keltas klausimas: ar krikščionybė pralaimėjo? Mintimis atsigręžę į praėjusius krikščionybės tūkstantmečius, regime karus, nusikaltimus, badą, ligas ir skurdą, nuolat varginančius žmoniją. Kur Jėzaus skelbtoji Karalystė? Ką reiškia Jėzaus prisikėlimas? Tai nėra tušti klausimai. Į juos taikliai atsakė G. K. Chestertonas, teigdamas, jog krikščionybė anaiptol nepralaimėjo: tiesiog ji taip ir liko neišbandyta. Jis turėjo omenyje štai ką: jei pakankamai daug žmonių apsispręstų gyventi pagal Evangeliją visose gyvenimo srityse,  netrukus aiškiai pasimatytų visuomenės pokyčiai. Kitas galimas atsakymas į ankstesnius klausimus: mes niekuomet nesužinotume, koks būtų pasaulis be krikščionybės. Jei galingas Evangelijos pašaukimas mylėti nebūtų patraukęs tokios daugybės žmonių griauti neapykantos, baimės, savanaudiškumo sienas, galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų žmonija, jei tokia iš viso būtų.

Evangelijos skaitinys pateikia dar vieną atsakymą, tačiau jį gali priimti tik tikintis žmogus. Įsivaizdavimas, koks gražus būtų pasaulis be karų, be neapykantos, be skurdo, nereikalauja tikėjimo. Tačiau Jėzaus žodžiai apie Dangaus karalystę apeliuoja į mūsų tikėjimą. Jėzaus palyginimai apie rauges ir kviečius, apie garstyčios grūdelį ir raugą maišyme byloja, jog Dievo karalystė veikia slėpiningai, nesuprantamai žmogaus protui. Dievo karalystė yra, nors ją ir sunku įžvelgti, panašiai kaip garstyčios grūdelį, tačiau pasaulio pabaigoje ji bus matoma: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje”. Mes norėtume akivaizdžiai įsitikinti tikėjimo tiesomis. Kartais panašiai kaip Jobas reikalaujame, kad Dievas pasiaiškintų dėl savo sprendimų. Jėzus teigia, jog Dievo karalystė tiesiog yra ir veikia, ir kad ją galima regėti tik tikėjimo akimis.

Šį sekmadienį dėmesys sutelkiamas į kantrybės malonę. Išminties knygos autorius stengiasi atsakyti tikintiesiems, nusiviliantiems dėl to, jog Dievas neskuba bausti jų persekiotojų. Panašių klausimų Jėzui užduodavo ir apaštalai. Dievas apreiškia savo galybę per pakantumą ir nuosaikumą. Dievo teisybė yra išganymas, o ne kerštas. Jei Dievas vėluoja įsikišti, taip yra dėl to, kad paliktų vietos ir laiko atsivertimui. Jis niekuomet nepraranda pasitikėjimo žmogumi, kurį žino sukūręs gerą. Išminties knygoje nuskamba evangelinę meilę pranašaujanti mintis: „Teisus žmogus turi mylėti žmones”. Dažnai esame linkę save kaltinti dėl to, jog nemokame melstis. Be abejo, malda reikalauja asmeninio įsipareigojimo, egzistuoja tam tikri maldos metodai. Tačiau malda sykiu yra dovana. Šios dovanos dėka atpažįstame savyje Tą, kuris mumyse meldžiasi, ir leidžiame jam vadovauti maldai. Šventoji Dvasia, būdama išlaisvintoja (Rom 8, 11–13), drauge yra įkvėpėja. Dvasia duoda sielai kvėpavimą. Apaštalas Paulius sako, jog būtent Kristus per savo Dvasią mumyse tęsia savo maldą Tėvui. Mūsų pačių malda yra varginga, užgožiama įvairiausios veiklos ir žodžių gausybės (Mt 6, 7). Mes nemokame deramai melstis. Leiskime Šventajai Dvasiai veikti mumyse, ir netrukus pasirodys maldos vaisiai.

Blogis iki šios dienos gyvuoja Bažnyčioje ir pasaulyje. Palyginimu apie kviečius ir rauges Jėzus pakartoja Pradžios knygos mokymą: pradžioje Dievas viską sukūrė iš meilės. Tačiau sumaištavęs jo priešininkas prasiskverbė į laimės sodą ir kaip kirminas pagraužė vaisių. Dieviškasis sėjėjas dieną sėja gerą sėklą. Šio sėjėjo priešybė yra naktinis sėjėjas, įbėręs į dirvą raugių. Nei Dievas, nei žmogus nėra atsakingi dėl šio blogio. Palyginimo žodžiais, kaltininkas yra Dievo ir žmogaus priešas – šėtonas. Čia aptinkame pirmąją įžvalgą apie „nedorybės slėpinį”. Blogis nėra vien tik nukrypimas, kylantis iš blogos žmogaus valios. Blogis egzistavo dar prieš žmogų ir anapus žmogaus. Jėzus demaskuoja šėtoną kaip raugių sėjėją. Tai pirmoji pergalė, nes užčiuopiamos blogio šaknys.

Jėzus sudraudžia uoliuosius mokinus, pasisiūliusius išravėti piktžoles. Jis leidžia Bažnyčioje būti ir geriesiems, ir blogiesiems. Daugelyje vietų Jėzus parodo, jog blogiesiems jis netgi teikia pirmenybę. Jis sudraudė tuos mokinius, kurie siūlėsi žaibais nubausti užsispyrėlių kaimą. Esame labai nekantrūs, laukdami kitų atsivertimo. Ši mūsų trumparegystė tampa dar absurdiškesnė, kai stengiamės kitus užtraukti ant savojo Dievo bei Bažnyčios supratimo kurpalio. Bažnyčioje visais laikais buvo ribotų žmonių, taip pat fanatikų. Jų uolumas kartais pavojingesnis už kviečiuose sudygusias rauges. Tokie žmonės tikėjimo grynumo pretekstu kviečių lauką paverčia mūšio lauku, kuriame urmu išraunama viskas. Dievas siūlo mažų žingsnelių metodą. Jo kantrybės paslaptis yra meilė visiems žmonėms.

Viena aišku, Dievas niekuomet neleis, kad raugės nustelbtų kviečius. Derlius vis tiek subręs, mes neturime jo skubinti ar savavališkai nustatyti pjūties laiko. Dievo lauke plėšikai dažnai virsta šventaisiais, persekiotojai atsiverčia ir tampa apaštalais. „Palikite abiejus augti iki pjūties”. Kaip nustebsime išvydę, jog pjūties metu raugių pasirodys gerokai mažiau negu tikėjomės!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0212/212hom.html