Autorius: KUN. DR. K. SCHULER 

Evangelisto Luko papasakotą istoriją apie sūnų palaidūną galima pavadinti literatūros šedevru. Pasakojimo kompozicija, nepaprastas atskirų žodžių bei sakinių minties krūvis, lakoniškas scenų iškalbingumas daro jį neprilygstamą kūrinį. Kai kas šiai Evangelijos perikopei duoda antraštę „Gailestingasis tėvas”. Ją galėtume pavadinti dar ir „Skirtingi broliai”. Šie pavadinimai suteikia pasakojimui kitokių akcentų.

Šis Evangelijos pasakojimas tūkstančius kartų buvo kartojamas pamoksluose apie išpažintį. Šiam tikslui jis atrodo labai tinkamas: kalbama apie nusidėjėlį ir nuodėmiavimą su paleistuvėmis; praregima ir atsiranda noras grįžti pas tėvą; ištariamas prisipažinimas „Tėve, nusidėjau dangui ir tau”; galiausiai suteikiamas atleidimas ir nusidėjėlis priimamas atgal į tėvo namus, tai yra – Bažnyčią. Viskas, atrodo, puikiai tinka. Tačiau kita vertus, galima pastebėti, kad nusidėjėlis, nors ir prisipažįsta nusidėjęs, pirmiausia trokšta ne susitaikinimo su tėvu, o tik geidžia „prikimšti pilvą”, kad nebūtų alkanas. Jis sutiktų būti vienu iš daugelio padienių samdinių, dirbančių didelėje tėvo sodyboje.

Taigi aišku, Jėzus papasakojo šį palyginimą tikrai ne individualiai išpažinčiai pailiustruoti. Tad ir aiškinimo jam turėtume paieškoti kitokio. Negalime atitrūkti nuo kitų penkioliktojo skyriaus palyginimų konteksto dėl to, kad jų struktūra yra labai panaši. 4 – 6 eilutės byloja apie vieną pražuvusią avelę iš šimto. Jos be perstojo ieškoma; surasta ji su meile grąžinama namo; net draugai ir kaimynai iš to džiaugsmo sukviečiami į pokylį. Iš 8 – 9 eilutės sužinome, kad moteriškė, pametusi drachmą, rūpestingai jos ieško, kol suranda; radusi susivadina drauges ir kaimynes, kad kartu su jomis pasidžiaugtų. Ir po vieno, ir po kito įvykio priduriama: „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”. Toks aiškinimas tampa dar įtikinamesnis, kai perskaitome 15 skyriaus pradžią: „pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo” (15, 1-2). Meilingą Jėzaus atlaidumą nusidėjėliams vėliau ir iliustruoja tie trys palyginimai.

Ir štai mes atsiduriame teologijos valdose. Ano meto teologams buvo aišku, kad Dievas nusidėjėliui skiria vietą anapus normalios („sveikos”) visuomenės ribų. Taip pagal Rašto aiškintojų supratimą turėtų elgtis ir Jėzus – Dievo siųstasis Pranašas. „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!” – rašo Lukas (Lk 7,39).

Tokius samprotavimus paneigia Jėzus ir visai aiškiai pasako: ne! Dievas yra kitoks! Jis tiesiog diametraliai priešingas, negu jūs jį vaizduojatės. Jis nė vieno neištremia už bendruomenės ribų. Pagaliau jis ir neskaičiuoja, kas ką yra padaręs. Jis kartais nekreipia dėmesio į, atrodytų, protingus argumentus ir tarytum kvaištelėjęs kalba apie meilę pražuvėliams. Kad ir to piemens pavyzdys. Argi protingas žmogus paliks be priežiūros ir apsaugos dykumoje 99 avis ir užsispyręs, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos ieškos tos vienintelės kvailos nuklydusios avelės?! Arba tasai tėvas: diena iš dienos žiūri į kelią, ar nesugrįš palaidūnas sūnus. „Tėvas pažino jį iš tolo, – rašo Lukas, – labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo” (15, 20) paklydėliui dar nespėjus ištarti nė vieno žodžio. Per šitą impulsyvų tėvo poelgį visais galimais būdais ir ženklais byloja meilė.

Negana to: sūnus, apie kurį tėvas seniai bebuvo ką girdėjęs ir laikė mirusiu, štai – gyvas ir sveikas! Tarnams įsakoma greičiau atnešti geriausią drabužį ir apvilkti jį, užmauti jam ant piršto žiedą, apauti kojas. Sugrįžęs palaidūnas neklausinėjamas, netardomas, jam didžiadvasiškai grąžinami sūnystės atributai, jis papuošiamas aukštą kilmę liudijančiais drabužiais. Keliama puota, sukviečiama visa plati giminė, pjaunamas nupenėtas veršis, girdėti muzika ir šokiai. Tai per kraštus besiliejančio džiaugsmo ženklai. O pats svarbiausias iš jų – priėmimas atgal į šeimą, į giminės bendriją, pagaliau – ir į visuomenę. „Šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (15, 10). Taip! Toks yra Dievas!

Nusidėjėlio atsivertimas ir sugrįžimas į tėvo namus yra vienas dalykas. Tačiau ne menkesnės reikšmės yra minėtųjų teologų mąstymo pasikeitimas.

O tačiau ir anie teologai mūsų nagrinėjamame pasakojime turi savo „patroną „. Tai vyresnysis sūnus. Brolio sugrįžimas jo nepribloškė. Jis sveria viską labai rimtai ir mąsto racionaliai. Supykęs net nebenori eiti namo. Išėjęs tėvas vadina jį vidun: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra tavo” (15, 31).

Ką bediktuotų teisingumas, tai – dar ne viskas. Meilė neužkerta teisybei kelių. Tačiau, kas toje teisybėje būna šalta ir sustingę į ledą, meilė ištirpdo kaip saulė pavasarinį sniegą. Ir vyresnysis sūnus kviečiamas į puotą. Nederėtų išsiskirti jam iš bendruomenės. Jis privalo vienodai pajusti ne vien savo, kaip sūnaus, bet ir savo, kaip brolio, būseną. Vis dėlto svarbiausia būti, o ne turėti. Patikėkite, gailestingajam tėvui būtų ne mažiau skaudu, jeigu vyresnysis sūnus taptų pražuvėliu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9804/804hom2.html