Jau praeityje tas laikas, kai Jėzus skelbė žodį didelėms žmonių minioms. Dabar jis kalba savo mokinių būreliui. Jo pamoka apie neišvengiamą mirtį nėra skirta masėms. Žmonių minios trokšta laimėtojo, žmonės nelinkę laukti net trijų dienų, kol pasirodys pergalės vaisiai. Jėzaus žinią apie kryžių sunkiai priima net jo mokiniai, ją reikia nuolat kartoti. Galima numanyti, jog Jėzus turėjo jaustis labai vienišas. Jis mąsto apie kryžių, o mokiniai tuo metu diskutuoja, kuris iš jų didžiausias. Jie drovisi apie tai prasitarti Jėzui. Mokiniai diskutuoja patyliukais, nes nujaučia, kad Jėzui tokios kalbos nepatinka. Namie Jėzus atsisėda ir pasišaukia Dvylika. Dabar jis pabrėžia savo valdžią: Mokytojas sėdi, o mokiniai klauso stovėdami. Diskusija baigėsi, dabar susumuojami rezultatai. Jėzus vėl kalba apie kančią ir prisikėlimą. Praėjusį sekmadienį jau girdėjome, kaip Petras prieštaravo Jėzui. Šiandien Jėzus dar kartą pakartoja pranašystę apie mirtį ir prisikėlimą, tačiau vėl lieka nesuprastas. Negana to, mokiniai bijo jo klausti. Mums kyla pagunda netgi paniekinamai žvelgti į tokius nesupratingus mokinius. Iš tikrųjų esame apsipratę su Evangelijos žodžiais apie mirtį ir prisikėlimą. Tai yra slapta krikščionių veidmainystė. Mūsų nesupratingumą atskleidžia šio pasakojimo tęsinys. Atvykus į Kafarnaumą Jėzus paklausia, apie ką mokiniai kalbėjosi kelyje.

Jie nedrįso prisipažinti, jog ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Tai labai žmogiška situacija. Daugybėje pokalbių žmonės iš tikrųjų panašiai elgiasi: lygina save su kitais, stengiasi suvokti savo pranašumą. Bene vaizdžiausiai tai atskleidžia sporto sirgalių emocinės iškrovos. Šeimoje bendrus tikslus dažnai užgožia vyro ir žmonos varžybos kuris svarbesnis. Taip pat Bažnyčioje esame linkę supriešinti luomus ir tarnystes, pamiršdami, jog visi esame vieno kūno nariai. Polemizuodami apie lyčių lygybę, svarstydami apie moterų vaidmenį Bažnyčioje turime taip pat būti budrūs, ar mūsų minčių neužvaldo ambicinga konkurencija.

Palyginę savo gyvenimo sąlygas su tėvų ar senelių buitimi pastebėtume didžiulių skirtumų. Gyvenimas tampa patogesnis, prie to prisideda vis sudėtingesni elektriniai prietaisai, neatskiriami mūsų palydovai, kurie savo ruožtu reikalauja mūsų priežiūros, dėmesio ir laiko. Tačiau paklausti, ar jaučiamės laimingesni už ankstesnes kartas, veikiausia ne vienas papurtytume galvas. Užčiuopti savyje pavydulingo lyginimosi virusą padeda apaštalo Jokūbo mintis: „Jei širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai.“

Subūręs Dvylika, Jėzus pradeda ne nuo kritikos, o imasi aiškinti remdamasis jų patirtimi. Jėzus paaiškina, ką reiškia būti didžiausiam jo karalystėje: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas.“ Jėzus žino, kad žodžiai gali likti nesuprasti, todėl pasitelkia pavyzdį – vaikelį. Šis gestas turėjo būti įtaigus: juk anuomet nebuvo įprasta kelti vaikus ant estrados, gėrėtis jų artistiniais gebėjimais. Pati vaikystė anuometinės visuomenės akyse nebuvo vertybė. Vaikas anais laikais visiškai priklausė nuo savo tėvo valios, neturėjo savarankiško statuso. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus ragina mokytis iš vaikų širdies atvirumo (plg. Mk 10, 15). Tačiau šiandienos pamoka skirta tiems, kurie trokšta pirmųjų vietų. Įtaigiausia pamoka apie tikrąją didybę apaštalų laukia ateityje. Iškeltas ant kryžiaus Jėzus parodys, ką reiškia būti paskutiniam ir visiems tarnauti.

Pirmajame skaitinyje iš Išminties knygos vaizduojamas žmogus, kuriam nerūpi bet kokia kaina būti pirmam, jis siekia vykdyti Dievo valią. Biblijos tekste šio teisuolio gyvenimo situacija tikrai nepavydėtina. Žmogus patiria aplinkinių priešiškumą anaiptol ne dėl nesugyvenamo būdo. Pagrindinė priešiškumo priežastis yra jo tikėjimas. Žmonės bando teisuolio kantrybę, bet iš tikrųjų jie bando patį Dievą.

Pranašo Izaijo knygoje pasakojama apie kenčiantį Dievo Tarną. Liturgijoje minima ypač ketvirtoji Viešpaties Tarno giesmė. Teisusis Dievo Tarnas žmonių niekinamas ir persekiojamas, tačiau nesipriešina ir laisvai atiduoda savo gyvybę. Iš Jeruzalės į Babiloną ištremti žydai galėjo įžvelgti šioje figūroje savo kančios istoriją. Išminties knygos tekste vaizduojamas teisusis yra tarsi naujasis Dievo Tarnas. Jis neįvardijamas, tačiau kiekvienas žmogus, patirdamas panašų likimą, gali su juo tapatintis. Teisumas visuomet trukdė ir trukdys tiems, kurie nori patogiai gyventi tenkindami vien savo įgeidžius.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-16.pdf