Kartais mes sutinkame žmonių, kurie sakosi esą taip laimingi, lyg dangus būtų ant žemės. Ar iš tikrųjų taip gali būti? Ar iš tikrųjų galima visada būti ramiam, patenkintam, linksmam ir nieko nebijoti? Šv. Raštas sako, jog gyvenime patiriame tik trupinėlius laimės, praktiškai tik pragiedrulius. Dažnai laimė greitai užgęsta užleisdama vietą žemiškoms problemoms, fizinėms ir dvasinėms kančioms. Panašiai truputį laimės pajuto ir apaštalai ant Taboro kalno. Kristaus gyvenimas žemėje ėjo į pabaigą. Jeigu būtų apaštalams pasakęs, kad Jeruzalėje Jo laukia mirtis ant kryžiaus, tokia žinia būtų labai nuliūdinusi apaštalus ir atėmusi pasitikėjimą Juo kaip Mesiju. Apaštalai tikėjosi, kad Jėzus sukurs žemišką Mesijo karalystę ir visi jie joje bus neeiliniai žmonės. Todėl Jėzus, prieš pranešdamas apie jo laukiančią kančią, mirtį ir net būsimą apaštalų persekiojimą, pasistengė, atsimainydamas ant Taboro kalno, pakelti mokinių dvasią ir pasitikėjimą juo kaip Mesiju. Jis parodė, koks džiaugsmas ir laimė laukia tų, kurie gyvena ištikimą Dievo valiai gyvenimą. Koks amžinas džiaugsmas laukia tų, kurie ištikimai atlaiko tikėjimo persekiojimus ir net miršta už tikėjimą. Tuo tikslu Jėzus užsivedė pačius artimiausius apaštalus Petrą, Joną ir Jokūbą ant 600 m aukščio Taboro kalno. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Apsireiškę Mozė ir Elijas jau ant Taboro kalno kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą Jeruzalėje ant kryžiaus. Šiuo iškilmingu pokalbiu Jėzus norėjo pasakyti apaštalams, jog garbė ir šlovė pasiekiama per kančią. Tačiau apaštalai buvo tokie laimingi, lyg dangus būtų nusileidęs ant žemės. Jie matė Jėzų visoje dangiškoje šviesoje ir didybėje, todėl suprato, jog ten, kur Jėzus, ten yra ir dangus. Petras, bijodamas, kad ši laimė nepraeitų, sakė: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui!“ Petras labai troško, kad visi didieji Senojo ir Naujojo Testamento vyrai būtų kartu. Jis norėjo visam laikui pasilikti ant Taboro kalno ir neketino leistis žemyn į kančių ir persekiojimų pasaulį. Evangelijoje sakoma, jog Petras nežinojo ką sakąs.

Sumišusius nuo laimės apaštalus sudrausmina Viešpaties balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Mieli tikintieji, Dievas ir mums nurodo, jog tikroji laimė pasiekiama ištikimai klausant Išganytojo.

Iškilmingu atsimainymu ir pokalbiu su Moze ir Eliju Jėzus norėjo padrąsinti apaštalus nebijoti vargų ir kančios, kurie pasitaikys apaštalų kelyje, ir kartu parodyti, jog pasibaigus kančioms ir prisikėlus iš numirusių bus tikroji amžinoji laimė. Vaizduodamas amžinos laimės vietą teologas šv. Tomas Akvinietis sako: „Ten kiekvienas mylės kitą kaip patį save ir džiaugsis kito džiaugsmais kaip savo, ir dėl to vieno džiaugsmas ir laimė dar labiau padidės, nes ten vieno džiaugsmas bus visų džiaugsmas.“

Mums taip pat kartkartėmis Dievas suteikia laimės, kad sustiprintų mus sunkiame gyvenimo kelyje. Kaip anuomet ant Taboro kalno, taip šiandien nuo Kalvarijos kalno kryžiaus į mus šviečia be galo mus mylinčio Jėzaus veidas. Jis trokšta, kad mes, atsikratę vergavimo nuodėmei, atsimainytume – panašėtume į Jį. Įpratome manyti, kad krikščioniui ar žmogui, gyvenančiam su Dievu, jokių džiaugsmų, jokių linksmybių, jokių „gera“ būti negali. Visi malonūs ir linksmi dalykai esą krikščionybės išbraukti kaip nuodėmingi, kaip nepadorūs. Malda, pasninkas, išmalda turį užpildyti visą krikščionio gyvenimą. Nuoboda, liūdnumas, pasidavimas likimui. Pasidžiaugti ir pasilinksminti esą galima tik už krikščionybės, tik tenai, „kur Dievas nemato ir negrūmoja pragaru…“ Netiesa!

„Džiaugsmas parodo, kad šitas vaikas turi švarią sąžinę“, – dažnai kartodavo šventasis kunigas Jonas Bosko. „Džiaukitės ir linksminkitės, nes jums paskirtas Dangus“, – dar dažniau sakydavo saviesiems Kristus. Taip, džiaugsmas ir linksmybė yra toks svečias, kuris mėgsta ateiti vakare – tik atlikus, ištesėjus. Vargas tam, kuris malonumą padaro tikslu: žaltvykslės šviesa veda tik į pelkes. Aišku, mes galime naudotis visomis Dievo dovanomis, kurios džiugina žmogaus širdį. Pabrėžiame: „Dievo“ ir „džiugina“.

Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite! Mieli tikintieji, Dievas ir mums nurodo, jog tikroji laimė pasiekiama ištikimai klausant Išganytojo. Padarius visa, ko laukia iš mūsų Viešpats Dievas, begalinis džiaugsmas užlieja žmogaus širdį. Tai ne pagundų saldumas, kuris greit apkarsta! Būnant su Dievu, visur ir visada gera! Ir džiaugiantis savo gerais darbais, bus visada gera!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-01.pdf