Pereitą sekmadienį skaitėme, kokius didžius įgaliojimus gavo apaštalas Petras. Jam suteiktos aukščiausios pareigos, atiduodami Kristaus Bažnyčios raktai. Bet tuojau po to Petro laukia naujas netikėtumas. Kristus ima kalbėti apie jo laukiančią kančią ir mirtį. Petras, pasijutęs Bažnyčios vadovu, išdrįsta Viešpatį sudrausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!”.

Kaip pavadinti šį Petro elgesį? Pats Viešpats įvertina Petro žodžius: „Eik šalin, šėtone! Tu <…> mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis”. Ką reiškia mąstyti žmonių mintimis?. Valandėlę sustokime prie šių žodžių. Kartą apaštalų Jokūbo ir Jono motina prašė Jėzų: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje”. Jėzus tuomet atsakė: „Nežinote, ko prašote”. Šis trumpas pokalbis parodo, kokį klaidingą požiūrį į Dievo karalystę turėjo to meto žmonės. Ir apaštalai, ir dauguma žydų tuomet mąstė žmonių mintimis, tikėjo, kad Jėzus sukurs pasaulinę karalystę su žemišku spindesiu ir galybe.

Tikriausiai savo širdies gilumoje panašiai mąstė ir Petras. Jis jau iš anksto didžiavosi savo padėtimi būsimoje Kristaus karalystėje. Juk jam patikėti tos karalystės raktai. Petrui nepatinka, kad Jėzus kalba apie kančią ir mirtį, ir jis mėgina Kristų sudrausti. Ar neslypi kartais mūsų širdyse šėtonas, kai mes svajojame apie kitokią Bažnyčią, trokštame, kad ji būtų lankstesnė, kad labiau prisitaikytų prie laiko dvasios, kad pagaliau liautųsi mums kalbėjusi apie kryžių ir mirtį?

Kai Petras Kristuje atpažino Dievo Sūnų, Kristus Petrą pagyrė, bet dabar, kai Petras tą patį Dievo sūnų nori pamokyti, jis išgirsta griežtus Kristaus žodžius: „Eik šalin, šėtone!” Kas gi yra šėtonas? Tai tasai, kuris nuo pat pradžios priešinasi Dievo valiai. Ar nepanašus dabar Petras, kreipiantis Jėzaus mintis nuo Dievo valios, į šėtoną? Atsakykime šiandien kiekvienas sau, ar netampame panašūs į šėtoną, kai priešinamės Dievo valiai? Sudraudęs Petrą, Kristus pirmą kartą aiškiai išdėsto savo kryžiaus Evangeliją.

Įsiklausykime: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi”. Kas gi slypi žodyje „kryžius”? Kas, jei ne žmonių patiriami priešiškumai ir sunkumai – vidiniai ir išoriniai, dvasiniai ir kūniški. Žodis „kryžius” reiškia ir aistrų tramdymą, ir nuodėmingų malonumų išsižadėjimą, ir kasdieninių pareigų naštą. Net sveikata ir gyvybė nėra aukščiausias gėris, dėl kurio reikėtų rizikuoti savo išganymu. „Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras”.

Kryžius neišvengiamas tiems, kurie ryžtasi būti Kristaus mokiniais. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi”. Tai jis sako savo mokiniams, bet tai liečia ir kiekvieną krikščionį. Juk kryžiai yra neišvengiami žmogaus gyvenimo palydovai. Tik vieni kryžiai yra pažymėti nuodėme, kiti mus vienija su Kristumi. Vieni veda į sudužimą, kiti – į viešpatavimą. Dairydamiesi po pasaulį, matome, kiek daug žmonių beieškodami malonumų, užuot patyrę laimę, užsikrauna sau nepakeliamą kryžių. Kas suskaičiuos tuos nelaiminguosius, kurie pasidavę aistroms jau nepajėgia grįžti į dorą gyvenimą. Kiti besisvaigindami pasuko į nusikaltimų kelią, dar kiti, užsikrėtę nepagydomomis ligomis, laukia, kol mirtis sutrumpins kūno ir sielos kančias.

Rašytojas F. Dostojevskis, būdamas Bazelyje, apsilankė meno galerijoje. Jis ilgai žiūrėjo į Rembranto „Nukryžiuotąjį”. Nors paveikslas meniniu požiūriu buvo tobulas, vis dėlto rašytojas pajuto nusivylimą. Pasipiktinęs jis kalbėjo: „Užtenka pažiūrėti į šį paveikslą, kad sukiltum prieš Dievą. Kam jis leido savo sūnui taip kentėti?!” Tai buvo jo jaunystės požiūris. Vėliau, daug iškentėjęs, jis suprato didįjį kryžiaus slėpinį ir su didžia meile žvelgdavo į Nukryžiuotąjį.

Mūsų visuomenė, panašiai kaip jaunasis Dostojevskis, nenori kryžiaus nei matyti, nei ką nors apie jį girdėti. Ar ne todėl mūsų laikų krikščionys taip lengvai susižavi pasaulio sirenų balsais? Jų netraukia bažnyčia, nedomina ten vykstančios pamaldos. Bažnyčioje viskas primena kryžių. Ar ne maloniau leisti laiką prie televizorių, klausyti malonių dainų, matyti gražius veidus, apnuogintus kūnus?

Dievas, sukūręs protingas ir laisvas būtybes, laukia iš jų laisvo klusnumo. Vis dėlto dalis sukurtųjų angelų Dievui nenusilenkė, ištarė lemtingą „Netarnausiu!” Panašiai pasielgė ir pirmieji žmonės ragaudami užginto vaisiaus. Žmonių nuodėmių padariniai žmoniją lydi per visą istoriją. Ką skaitome istorijos vadovėliuose? Karai, maištai, žudynės… Mūsų „šventa” žemelė yra permirkusi krauju ir ašaromis. Ypač dramatiškai atskleidžia nuodėmės padarinius Kristaus kančios kryžius. Jis griauna mūsų lengvabūdišką požiūrį į nuodėmę. Jis neleidžia užsimerkti prieš nuodėmę, neleidžia ją subanalinti, sakyti, kad tai menkniekis.

Tačiau būtume labai trumparegiški, jeigu Kristaus kryžiuje matytume tik nuodėmės padarinius. Ar neįžvelgiame čia nepalyginti svarbesnio dalyko, mums itin svarbaus? Ar neįskaitome jame tikrojo Dievo vardo, kurį užrašė šventasis Jonas: „Dievas yra meilė” (1 Jn 4, 8). Dievo meilė tebūna visų mūsų gerųjų pastangų skatintoja, Dievo meilė tebūna mums vilties ir pasitikėjimo šaltinis. Sakykime su šv. Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!” (Rom 8, 31–32).

Dieve, padėk man suprasti šią neišmatuojamą meilę, suteik nuoširdžios atgailos malonę, atverk savo meilės šaltinį, kad su Tavimi būčiau ir kryžiaus kelyje, ir amžinosios laimės ekstazėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0515/515hom1.html