Iš visų pusių persekiojamas pranašas Jeremijas suvokia, kad jo nelaimės kyla dėl pranašavimo, kurio jis imasi iš klusnumo Dievui. Išsekintas persekiojimų pranašas bando užslopinti Viešpaties įkvepiamus žodžius, tačiau jo širdyje veikianti didesnė galia verčia jį toliau kalbėti ir skelbti. Norom nenorom jis tęsia savo misiją ir patiria skausmingus savo veiklos padarinius.

Mums gali susidaryti įspūdis, jog jo viduje veikianti jėga pažeidžia pranašo laisvę. Vis dėlto Jeremijas savo veiksmais nesipriešina Dievui – jis tik norėtų, kad Dievas veiktų kitaip. Jeremijas iš esmės priima Viešpaties valią, tačiau drauge skausmingai skundžiasi dėl išgyvenamų kančių. Pranašas jaučia, kad atsisakydamas paklusti Dievui jis sunaikintų pats save. Tačiau ir paklusdamas patiria svaiginamą nebūties grėsmę: tai bauginanti kūrinio akistata su begaline Būtimi. Evangelijoje apie tai sakoma: „Kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ Vidinis Jeremijo ginčas ragina mus apmąstyti savo santykį su Dievu. Dievas vienaip ar kitaip užmezga dialogą su kiekvienu žmogumi. Šis dialogas būna paženklintas net tragiškos įtampos, kaip Jeremijo atveju, tačiau per šį dialogą realizuojama krikščioniškoji tapatybė.

Sekdami Jėzų, nešame kryžių – tai reiškia sąmoningai išgyvename mūsų kasdienybėje glūdinčią įtampą. Viena vertus, trokštame pilnatvės, o drauge ne kartą pakeičiame šį dieviškąjį troškimą šio pasaulio pakaitalais. Kai amžinos meilės alkį bandome numalšinti jos pakaitalais, pakliūvame į nelaisvę. Polinkis siekti akimirksnio pasitenkinimo yra gajus ir gaivališkas. Dažnai jaučiamės bejėgiai, įklimpę į įpročių vėžes. Įprastinė mąstysena, elgesys, destruktyvi savivalė gali būti keičiama tik ištvermingu darbu. Šio vidinio darbo tikslas leistis „būti Dievo suvedžiojamam“, pripažinti, kad jis savo meile „yra stipresnis ir nugalėjo“.

Jėzus žinojo, koks jo laukia likimas. Sulaukęs vyriško amžiaus brandos, žinojo, kad jo žemiškosios veiklos laikotarpis neilgas. Tik jis galėjo tai suvokdamas nepalūžti. Ačiū Dievui, nuo mūsų akių ateitis uždengta. Jėzui ateityje jo laukiantys išbandymai buvo žinomi, tačiau jis turėjo jėgų juos priimti ir jų nevengti. Su neįsivaizduojamu tvirtumu jis atsidavė dangiškojo Tėvo valiai. Taip pat ir savo mokinius įspėja, kas jų laukia, atveria jiems kryžiaus slėpinį.

Mokinių vardu vėl prabyla Petras. Jis neseniai išpažino Jėzų – Mesiją, gyvojo Dievo Sūnų ir buvo palaimintas dėl šio apreiškimo. Šį kartą Petras iš Jėzaus gauna aštrų atkirtį. Kada Simonas yra Petras, o kada šėtonas? Abiem atvejais kalba taip pat mokinių vardu, išsako bendrą įsitikinimą. Petru jis išlieka tik išlikdamas vienybėje su Kristumi, tiek, kiek išreiškia Dievo mintį ir Kristaus tikrovę.

Kiek pagrįsti Petro įsivaizdavimai, dėl kurių jis bando atkalbėti Jėzų? Jo meilė Kristui susijusi ir su žemiškosios karjeros perspektyva. Suprantama, kad Petras nuogąstauja dėl galimos katastrofos: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti.“ Jėzus aštriai reaguoja todėl, kad įžvelgia Petro žodžiuose glūdinčius spąstus. Subardamas jis tarsi sako: „Tu nori vesti mane į pagundą.“ Petras tarsi sufleruoja jam kitokią būsimą maldą Alyvų kalne: „Tegu ši taurė mane aplenkia…“ Jėzus stipriai atsiriboja nuo Petro žodžių: Dievas mąsto kitaip nei tu ir kiti žmonės. Dievas nepagaili savo vienatinio Sūnaus, jis nori jį pašlovinti per kryžių ir mirtį.

Petro subarimas nereiškia jo atmetimo. Evangelijos lietuviškame vertime žodžiai „eik šalin“ taip pat apima kvietimą sekti Jėzumi naujai permąsčius. Šią vietą, turėdami platesnį kontekstą, geriau suprasime perskaitę popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ skyrių apie Petro išpažinimą ir Jėzaus atsimainymą.

„Kokia žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį?“ Visais laikais žmogus siekė užvaldyti pasaulį. Jėzus tiesiogiai neprieštarauja šiam tikslui, tik iškelia nepatogų klausimą: kokia žmogui iš to nauda. Krikščionio požiūryje į pasaulį svarbiausia vieta tenka žmogui: jis yra pagrindinis veikėjas. Kristaus mokiniai nelinkę vien aklai žavėtis medžiaginiais ir technologiniais laimėjimais, bet visada užduoda klausimą, kokią prasmę jie turi žmogui.

Jėzus plėtoja mintį toliau kritiškai klausdamas: „Kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?“ Atsakymas yra trumpas ir kategoriškas – jokia kaina. Žmogus yra neįkainojamas. Jo vertė negali būti lyginama su pasaulio laimėjimais. Priešingai, visa, kas laimima pasaulio tyrinėjimais, turi tarnauti žmogaus gėriui ir išganymui. Šie Jėzaus klausimai yra tikro krikščioniškojo humanizmo pamatas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-15.pdf