Tikintis žmogus įpratęs Dievą vadinti gražiais, malonybiniais žodžiais. Šventasis apaštalas Paulius susitikimą su Dievu prilygina vagies įsilaužimui (1 Tes 5, 1). Vagis ateina grėsmingai, klastingai, nelauktai, netikėtai, kai žmogus nė truputėlio nesitiki, bet jaučiasi saugiai įsitvirtinęs, atsipalaidavęs, mėgaujasi gyvenimo laikinumu, pamiršta apie tokios negandos galimybę. Kad Viešpaties diena – amžinojo gyvenimo prieangis, akistata su gyvuoju Dievu – neužkluptų netikėtai, tėra viena išeitis – būti visada pasirengusiam, neatidėti pasiruošimo momentų senatvei, ramesniems laikams, atostogoms, palankesnėms progoms. Pradėti ruoštis čia ir dabar, nes nė nenujaučiame, kada reikės padėti šios kelionės lazdą. Tai reiškia, kad visada svarbu išsaugoti ramią sąžinę, būti susitaikius su kitais.

Kitaip – laukia netikėtas žlugimas, skaudaus viso gyvenimo žaidimo pralaimėjimo patirtis, lyg niekur nedingstantys gimdymo skausmai nėščiai moteriai. Kūdikio besilaukianti moteris išgyvena visą jausmų gamą: džiaugsmas, kad gims vaikelis, motinystės rūpesčių ilgesys, nerimas dėl artėjančio gimdymo. Visą gyvenimą nešiojamės Dievo Karalystės žinią, ją auginame savo širdyje tarsi mažą vaikelį, bet neretai su tikėjimo vertybe apsiprantame, tad į laukiantį susitikimą su Dievu beveik nebekreipiame dėmesio. Kažkada bus, užaugs, bet dar ne tuoj, pagalvosiu, pasiruošiu, kažkaip bus… O ištinka netikėtai, mirties sąrėmiai skaudžiai primena, kad gimdome tai, ką per gyvenimą sėjome. Dievo kvietimas – ruoštis.

Nejauku, kai svečias užklumpa nelauktai, nes namai nesutvarkyti, atėjusysis pastebi tai, kas daro gėdą. Dievas daugiau nei svečias. Jis – pats šeimininkas. Jam pasitikti reikia ruoštis, tenka dairytis talkininkų. Patarlių knyga primena apie taurią, darbščią ir tikinčią moteriškę, kuria vyras gali visiškai pasikliauti. Daugeliui vyrų tai iš tiesų didi dovana, pagalba ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir parama į dangaus buveines. Juk kas, jei ne kantrios ir tikinčios moterys malda nešioja savo geriančius, tinginčius, dirbančius, piktus, pernelyg lengvabūdiškus vyrus, vaikus ir vaikaičius? Tačiau toji Patarlių knygoje aprašyta moteriškė – tai išmintis, kuri gali būti talkininke net ir pačiam vienišiausiam vyrui ar moteriai. Išmintis, kurios reikia kiekvienam žmogui, apima ne tik gebėjimą protingai mąstyti, bet ir pastangas vengti pikta, pagarbų tiesos ieškojimą, artėjimą prie paties Viešpaties, norą laikytis Dievo įsakymų, nuolankų troškimą pažinti Kūrėją ir jo dovanas, mokytis ne tik žinių, bet ir dorybių. „Išmintis niekada neis į piktavalę sielą nei gyvens nuodėmės pavergtame kūne“ (Išm 1,4). Pasitikėjimas Dievu ir ištikimybė Jam gyvenimo pasirinkimuose yra išminties palydovai. Šios savybės padeda išvengti didelių paklydimų, laiku sugrąžina į tiesos kelią ir gelbsti darbuojantis mums patikėtose srityse. „Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis, o atsidėjimas mokymuisi – meilė. Meilė yra laikymasis jos įstatų, laikymasis įstatų – nemarumo pagrindas, o nemarumas priartina žmogų prie Dievo; taigi ieškojimas išminties paruošia karalystei“ (Išm 6, 17–20).

Pasitikėjimo šeimininku, troškimo mokytis ir bendradarbiauti – štai ko stokojo tas vargšas trečiasis tarnas, gavęs vos vieną talentą. Tai liudija jo paties žodžiai: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo“ (Mt 25, 24–25). Kas gali sakyti, kad šie žodžiai kupini išminties ir pasitikėjimo?

Atsargumas – puiku, tai gali vesti į išmintį, tačiau jei ši savybė bus sumišusi su nuoskauda, pykčiu, gal net pagieža, baime, tinginyste, teisimu – geros pabaigos nelauk. Tarnas trumparegiškai įvertino savo šeimininką: kietas žmogus reiškia žiaurus, griežtas; ir iš jo gautos dovanos kilmę – pjauta, kur nesėta, rinkta, kur nebarstyta, vadinasi, turbūt pavogta. Nusprendė nebendradarbiauti, išsigando. O iš tiesų šis tarnas nepažino, nemylėjo šeimininko, nepasitikėjo juo, delsė, su niekuo nesitarė ir neprašė jokio patarimo bei pagalbos.

Šeimininkas – tai pats Viešpats, kurio taip dažnai mes nepažįstame. Turime klaidingus Dievo įvaizdžius ir jų taip sunkiai atsikratome. Nors šaipomės iš kitų siauro, klaidingo, vienpusiško supratimo apie Dievą, vis dėlto patys neretai pasinaudojame tomis pačiomis mąstymo klišėmis: Dievą neretai palyginame su griežtu, įnoringu, nuobodžiu, bausti mėgstančiu seniu, kuris žmones apkrauna nereikalingomis, varžančiomis taisyklėmis, vis slapukauja, ko pats nori, ir delsia atsakyti į mūsų maldas. Tai jau mūsų noras savo siauru proteliu aprėpti tobulą Dievą, kurio išmintis neturi ribų. Kelias, kuris gali mus išgelbėti, yra pastangos iš tiesų pažinti Šeimininką, naudotis net ir mažiausiomis progomis kažką nuveikti ne tik savo pačių, bet ir kitų labui. Ištikimybė ir uolumas mažuose dalykuose veda prie didelio džiaugsmo.

„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Dievas maloniai nustebins savo ištikimuosius. Dangaus Karalystės džiaugsmas susijęs su prasmės atradimu. Tai bus galimybė pažinti ir suprasti visą savo gyvenimą Dievo žvilgsniu, įvertinti kiekvieną savo patirtį. Lygiai taip pat pažinsime kitus žmones, jų elgesio motyvus. Ne tik pažinsime, bet ir suprasime, taip stipriai pamilsime, kaip juos myli ir priima pats Viešpats. O pats didžiausias Dangaus Karalystės džiaugsmas – palaimintasis Dievo regėjimas. Tai dinamiškas, vis naujas Viešpaties pažinimas. Nes Amžinasis Viešpats yra begalinis, todėl nuolat galėsime jį pažinti, tirti, bendrauti. Amžinybė – tai nuolatinė dabartis, buvimas su mylimaisiais ir Mylimuoju Dievu, kuriuo nuolat gėrėsimės.

Tai niekada nenusibos. Jei nenusibosta mums patinkantys gražūs ir geri dalykai, juo labiau turėtų kelti džiaugsmą, pasimėgavimą ir dovanoti pilnatvės patirtį buvimas ir žvilgsnis į pačių geriausių dalykų šioje žemėje Kūrėją.

Talentai šiame pasaulyje mums duodami tam, kad patys galėtume skleistis, augti, ruoštumės kūrybingai veikti ir labiau mylėti ir taip pasirengtume savęs išbaigimui danguje. Kiekvienam skirtingai duota, nes Dievas mus labai gerai pažįsta, supranta, unikaliu būdu myli ir palaiko, nereikalauja daugiau, nei galime pasiekti ir padaryti.

Talentai – tai tik medžiaga, kuri gali padėti išreikšti mūsų nuostatas, proga parodyti entuziazmą. Tai lyg popieriaus lapas mokykloje. Jame mokinys gali piešti, ką panorėjęs, tik paskui reikės pačiam pakomentuoti, atsakyti už tai, kam panaudojai tai, ką gavai dovanų. Šeimininkas Viešpats mumis pasitikėjo, rizikavo duodamas savo talentų. Kaip atsiliepiu ir kam naudoju tai, ką esu dovanai gavęs? Dovanotas laikas žemėje tirpsta. Metas skubėti pažinti dovanas, vadinasi, jas atkasti, įvertinti, padėkoti ir leisti apyvarton.

Geriausiai dovanas panaudosime jas skirdami kitų labui. Tai atneš didžiausią pelną. Mums, kitiems ir pačiam Dievui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-10.pdf