„Žmonija tol nesuras taikos ir ramybės, kol neatsigręš su pasitikėjimu į dieviškąjį gailestingumą“, – sakė šv. sesuo Faustina Kowalska. Dieviškasis gailestingumas! Štai velykinė dovana, kurią Bažnyčia, gavusi iš prisikėlusio Kristaus, teikia trečiojo tūkstantmečio žmonijai. Kristuje ir per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Kaip pasakyta Naujajame Testamente: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“

Deja, šiandienė žmonijos mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“, jo sąvoka tarsi trikdytų žmogų, kuris dėl mokslo ir neregėtos technikos pažangos užvaldė pasaulį. Galingųjų valdomame pasaulyje nėra vietos gailestingumui. Kristaus apreikštoji tiesa apie Dievo gailestingumą žmogui leidžia Dievą regėti labai artimą žmogui, ypač kai žmogų ištinka kančia ar iškyla grėsmė jo egzistencijai ir orumui. Štai kodėl daugybė tiek pavienių žmonių, tiek ištisos jų grupės, esant tokiai Bažnyčios ir pasaulio situacijai, gyvo tikėjimo vedami, tarytum spontaniškai gręžiasi į Dievo gailestingumą. Tai liudija visa žmonijos istorija. Dievas apreiškė savo gailestingumą darbais ir žodžiais nuo pat išrinktosios Izraelio tautos egzistavimo pradžios, ir ši tauta savo istorijos kelyje kliovėsi Dievo gailestingumu tiek paliesta nelaimių, tiek supratusi savo kaltę.

Tai puikus pavyzdys, kuo turi kliautis iš šiandieninė lietuvių tauta. Senajame Testamente galime įžiūrėti tokį fenomeną, jog Dievo gailestingumas ir meilė žmonijai yra viršesni už teisingumą. Meilės pirmumas ir viršenybė teisingumo atžvilgiu pasireiškia gailestingumu. Mūsų švenčiamų Velykų slėpinys išreikštas Atpirkėjo Jėzaus Kristaus gailestingumu. Visų pirma pati Kristaus kančia mus moko paradoksalaus dalyko: gailėtis Jėzaus Kristaus. Tasai, kuris vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visokias ligas bei negales, pats tampa labiausiai vertas pasigailėjimo ir kelia užuojautą, suimtas ir išjuoktas, pasmerktas ir nuplaktas, erškėčiais apvainikuotas, prikaltas prie kryžiaus ir ant jo baisiose kančiose atiduodąs dvasią. Kaip tik jis labiausiai vertas gailestingumo ir nesulaukia jo iš žmonių, kuriems darė gera, o artimieji nepajėgia jo apginti ir išvaduoti iš persekiotojų rankų. Štai tokią valandą, kaip žmogus, kuris tikrai ir baisiai kenčia, Kristus Alyvų sode ir Kalvarijos kalne kreipiasi į savo dangiškąjį Tėvą, kurio meilę skelbė žmonėms, apie kurio gailestingumą liudijo visais savo poelgiais. Šiandien mums Velykų slėpinys yra gailestingumo apreiškimo ir įgyvendinimo viršūnė – to gailestingumo, kuris per nuodėmių atleidimą gali žmogų vėl padaryti teisų ir švarų. Kristaus kryžius nepaliauja kalbėjęs apie Dievo ištikimą meilę žmogui. Apie Dievą, kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Šiandien mums, lyg anuomet apaštalui Tomui, įtikėti į prisikėlusį Kristų reiškia įtikėti, jog pasaulyje esama meilės, stipresnės už taip labai paplitusį blogį. Įtikėti tokia Dievo meile – reiškia įtikėti gailestingumu. Todėl, kai prisimename Kristaus kryžių, jo kančią ir mirtį, mūsų tikėjimas ir viltis susitelkia prisikėlusiame Kristuje. Kristaus kryžiuje itin pagerbtas ir išaukštintas žmogaus orumas, nes Kristus susitapatina su kiekvienu žmogumi ir laukia, kuomet žmonės vieni kitiems parodys gailestingumo. Argi Kristus savęs nepastato žmogaus vietoje, kai sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“? Argi Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ netampa visos Gerosios Naujienos esme? Kuomet mus dažnai slegia kančios valandos, o dėl padarytų nuodėmių nuolat skauda širdį, paguodžiančiai suskamba žodžiai iš Siracido knygos: „Koks didelis yra Viešpaties gailestingumas – jo atlaidumas pas jį grįžtantiems!“ Todėl mūsų tikėjimas ir viltis koncentruojasi Kristuje, kuris pirmosios savaitės dienos vakare stojo Vakarienės menės, kur buvo susirinkę apaštalai, viduryje, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Kelią į susitaikymą ir susivienijimą – netgi tuomet, kai slegia didelės kaltės, – kiekvienam iš mūsų tiesia Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Šiame sakramente kiekvienas žmogus ypatingu būdu gali pajusti gailestingumą ir meilę, kuri stipresnė už nuodėmę. Dievas, kuris yra Meilė, negali pasireikšti kitaip, kaip tik gailestingumu. Jokia žmonių kaltė negali viršyti Dievo meilės ir atleidimo galios. Apriboti ją gali tik žmogaus geros valios stoka, nenoras atsiversti ir atgailoti, atkaklus užsispyrimas ir prieštaravimas malonei bei tiesai, Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimo atmetimas. Štai kodėl Bažnyčia išpažįsta ir skelbia atsivertimą. Atsivertimas į Dievą visada remiasi tuo, kad žmogus įsitikina Dievo gailestingumu ir meile, kuri yra kantri ir maloninga. Gyventi nuolat atsiverčiant – tai tikroji kiekvieno žmogaus, šios žemės keleivio, būklė.

Šv. Jonas Paulius II įvairiomis progomis skelbė „meilės civilizacijos“ ugdymą, kaip tikslą, kurio link turėtų krypti įvairiausios visuomeninės bei kultūrinės, ekonominės ir politinės pastangos. Reikia pasakyti, jog pasiekti šio tikslo nebus įmanoma, jei tose plačiose ir painiose žmonių gyvenimo srityse laikysimės taisyklės „akis už akį, dantis už dantį“. Žmonių pasaulis taps žmogiškesnis, jeigu į plačią visuomeninių santykių sferą prie teisingumo pridėsime gailestingąją meilę, sklindančią iš mus mylinčios Jėzaus Širdies.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-02.pdf