“Kerštas”
Jeruzalės talmude užrašytas nuostabus pamokslas, tinkantis šio sekmadienio skaitiniams:
Paklausė išminčių: “Kokia bausmė laukia nusidėjėlio?” Šis atsakė: “Nusidėjėlius seka nelaimė” (Pat 13, 21). Paklausė pranašą… ir šis atsakė: “Nusidėjėlis turi mirti” (plg., Ez 18, 4). Paklausė Šventąjį, šlovė jam: “Jis atsivers ir jam bus atleista”.
Ir didžiojo blogio miesto Ninevės neištiko jokia kita bausmė – tik atsivertimas: “JIE NUSIGRĘŽĖ NUO PIKTOJO KELIO”. O mes, matydami tiek blogio dabartiniame pasaulyje ir Lietuvoje, tiesiog laukiame pražūties. Bet juk Dievas aiškiai nenori nusidėjėlio mirties, Jis trokšta jo atsivertimo, pasitaisymo. Jo Evangelija mus šaukte šaukia būti žmonių žvejais.
Ir kaip nuostabiai atsiliepia Dievo dvasios žmonės, kokiais nuostabiais, dieviškais žvejais jie būna!
Verneris Bergengruenas aprašo vieną žvejų salą. Moteris, nutverta svetimaujant, turėdavo būti prieš aušrą nustumta nuo Juodosios uolos į jūrą. Ir štai nutverta moteris, kai jos vyras žvejojo jūroje. Jam sugrįžus pranešė apie bendruomenės nuosprendį. Nė žodžio nepasakęs, jis kažkur dingo. Negrįžo nei vakare, nei naktį. Nebuvo jo, ir vyrams dar patamsyje stumiant moterį į jūrą. Dieną saloje pasklido žinia: žvejas su žmona namie. Ir iš tikro juos rado namie, tarsi nieko nebuvo atsitikę. Ji kiek šlubčiojo, matėsi nubrozdinimai veide ir ant rankų, bet šiaip ji sveika ir gyva. Kas gi atsitiko? Pasirodo vyras visą naktį virš bedugnės tampė tinklus…
Ar tie tinklai neprimena pirmųjų mokinių pašaukimo aprašymo šiandieninėje Evangelijoje? Ar tie tinklai nėra Geroji Dievo Naujiena – Evangelija, įsakanti mylėti ir gelbėti kiekvieną žmogų? Juk tai ji suteikia žmogui galimybę pradėti naują gyvenimą, tikrą, teisingą gyvenimą!
Gal kas pasakys: “ Pamokslininke, tu nežinai realybės. Argi kitaip siūlytum taip gelbėti šiandieninį vyrą ir moterį? Pažiūrėk, kūdikiai nuskandinami voniose, pasmaugiami kojinėmis, sudeginami krosnyse, išmetami į tualetus ir į šiukšlių dėžes. Ar ir tokias “motinas” gelbėtum?”
O taip! Taip! Taip! Paklausykim, ką kalba žmogus iš šiukšlių dėžės.
Berods “Švyturio” ar “Šeimos” žurnale buvo išspausdintas vienos motinos straipsnelis. Ji apsigimusi su nesveiku dešinės rankos pirštu. Ją, vos gimusią, rado šiukšlių dėžėje. Dabar ji laiminga, augina du vaikus, turi gerą vyrą. Bet ji labai ilgisi savo mamos. Važiuodama Vilniuje troleibusu, visada taip laikosi įsikibusi, kad matytųsi nesveikas pirštas. Pamatys mama, atpažins ir prieis. Pasakysiu: “Visą gyvenimą ieškau tavęs, nors esu pati mama!..”
Ir taip norisi šiuos žodžius, šį dukros ieškojimą išgarsinti po visą Lietuvą: per pamokslus, per spaudą, radiją, televiziją. Galgi toji mama išgirs, galgi toji mama pajus, kad dukra jos nesmerkia, bet ieško? Gal pajus, kaip nori prikelti jos žmogiškumą, kaip ieško to žmogiškumo nors mažytės šilumos?.. Ateis, prisiglaus ir vėl prisikels pražuvęs žmogus. Argi tai nėra dieviškas ieškojimas? “Per visą žmonijos istoriją Dievas ieško žmogaus, ieško pražuvusio žmogaus” (Jonas Paulius II, “Tertio millenio adveniente”, 7). Tokiais žmonių žvejais visus mus nori padaryti Jėzus Kristus, kad ieškotume vieni kitų, kad prikeltume pasaulį atlaidumu, malda, tikėjimu. Ar begyvas mumyse toks ieškojimas. Ar bent kunigai šitaip ieško pražuvusio žmogaus, kaip tas žmogus iš šiukšlių dėžės? Dažniausiai tik laukia ateinančių į bažnyčias ir keikia neateinančius. Neina į namus ir neieško jų. Jei jaunimas sudarė būrelį, juos vadina sektantais ir draudžia rinktis maldai. Net iš sakyklos išdrįstama smerkti Katalikų evangelizacijos centro, “Gyvųjų akmenų” renginius. Dažnas dvasininkas sako, kad nereikia dirbti su skautais, nes jie – bedieviška organizacija… Ir kokie atkaklūs dvasininkų reikalavimai atidėti, nutęsti jaunavedžių rengimą santuokai. Kuo yra pavirtę kalėdojimai, kodėl jie nepanaudojami vien pastoracijai, užuot rinkus aukas? Ir kiek kunigų dirba su šeimomis, kad ten būtų malda? Kiek Lietuvoje kunigų dirba su šeimomis, gyvenančiomis nekatalikiškoje santuokoje? Kas yra sudaręs darbo su jais planą? O juk tokių jau daugiau negu pusė! Tai negi nebereikia niekam rūpintis didesnės dalies lietuvių išganymu?
Kas bus tų žmonių žvejais?
Dailininko Mateikos paveiksle “Pamokslas” matyti, kad pamokslininko aiškiai nesiklauso nei kunigaikštis, nei bajorai. Tik vieno jaunuolio paveikslo kampe žiba akys. Ir matai jo akyse Lietuvos ateitį. Matai partizaną, išliejantį paskutinį kraujo lašą. Juk jis užrašė kalėjime ant sienos, laukdamas mirties: “Tikiu saule, nors jos nematau, tikiu meile, nors jos nejaučiu, tikiu Dievu, nors jis dabar tyli”.
Matau šiandien ir Dievo “kerštą” – daugelio atsivertimą, nors daug kam tai nerūpi, nors daugelis gyvena keršto, blogio sunaikinimo nuotaika. O tu, Dieve, juk nenori nusidėjėlio mirties, tu nori kiekvieną` išgelbėti.
Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9624/624hom3.html