Šiandien Bažnyčia siūlo susimąstyti apie tai, kas mums yra Dievo Bažnyčia. Šios dienos Evangelijos skaitinys atskleidžia labai neįprastą Jėzaus elgesį. Atėjęs į Jeruzalės šventyklą ir radęs čia prekiautojus ir pinigų keitėjus, jis susisuka iš virvučių rimbą ir pradeda vyti lauk iš šventyklos visus prekeivius.

Mes jau esame įpratę matyti Jėzų, bendraujantį su nusidėjėliais, besisvečiuojantį pas juos, atleidžiantį nuodėmes ir vertinantį kiekvieno žmogaus gyvybę. Bet staiga Jėzus susierzina ir nenusileidžia. Kas atsitiko Mokytojui? Kodėl jis taip elgiasi? Atsakymas – Jėzaus žodžiai: „Iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!“ Tauta pamiršo vienybę meilėje ir pavertė religingumą pirkimo ir pardavimo santykiais: atnešu Dievui aukas, kad gaučiau iš jo malonių, kad mano maldas išklausytų. Tauta pamiršo, jog Dievas yra Tėvas, kad Dievas yra Meilė, ir pavertė Šventyklą, susitikimo su Dievu vietą, pinigų užsidirbimo vieta. Rimbas Jėzaus rankose – tai aštrus ir stiprus signalas, kad liaudis pabustų naujiems santykiams su Dievu. Mūsų santykiai su juo turi būti nuoširdūs, neveidmainiški, kuklūs, neišdidūs, nesavanaudiški, o ne pilni išskaičiavimų. Šis išskirtinis Jėzaus gestas yra ir pranašiškas ženklas, skelbiantis visiškai naujus žmogaus santykius su Dievu: mus su Dievu sieja Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Jis yra mūsų Šventykla, kuri mus lydi visą gyvenimą, nes Jėzus gyvena mūsų viduje.

Jėzaus požiūris į šventyklą labai skiriasi nuo Izraelio tautos požiūrio. Viešpaties Namai iš tikrųjų yra Dievo šlovės vieta, todėl į šventovę įeinama susitikti su Dievu. Jėzaus tautiečiai, suteršę šventą vietą, padarė ją netinkamą šiam tikslui, dėl kurio ji buvo pastatyta. Todėl eidami į bažnyčią turime prisiminti, jog tai Jėzaus Kūno ženklas; per Jį mes kreipiamės į dangaus Tėvą. Visų pirma Dievo šventykla – tai kiekvienas iš mūsų, kaip Viešpaties paveikslas. Jėzus rūpinasi Dievo Namais, jis negali žiūrėti, kaip šventykla tampa prekybos vieta. Ir štai Jėzaus išgyvenimas prasiveržia didelio skausmo išraiškomis. Tai pamatę fariziejai įsižeidžia ir pasipiktina.

Šitoks Išganytojo elgesys primena šokiruojančius pranašų poelgius, kuriais jie žadino miegančios tautos sąžinę. Prekiautojų išvarymas iš šventyklos parodo, ką neša pasauliui Jėzus – radikalų apsivalymą nuo prekybinių santykių, kurie įsigalėjo tikėjime, draugystėje, meilėje. Juk prekyba prasideda žmogaus viduje, žmogaus širdies šventykloje, tai vidinio atšalimo, apmirimo padarinys. Mūsų gyvenimas taip pat gali tapti turgaviete – daugybės darbų klegesiu. Jėzus atėjo gelbėti mūsų nuo šio iš vidaus asmenybę griaunančio reiškinio.

Šventasis Raštas sako, kad mes turėtume būti Šventosios Dvasios šventykla, kupini jos džiaugsmo ir ramybės. Jeruzalės šventyklos išvalymas – labai ryškus įvykis, kad mes ilgam atsimintume. Jėzus mums patikėjo nešti pasauliui Gerąją Naujieną. Tai žinia, kad Dievas mums atleidžia kaltes dovanai, todėl kiekvienas yra kviečiamas palikti nešvarius santykius su pasauliu ir savimi ir nuoširdžiai atsigręžti į gėrį. Jėzus labai aiškiai ir tiesiai pasako, kaip į pasaulį ateina blogis: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7, 20–23). Todėl pirmiausia reikia leisti Jėzui sustabdyti prekybą mūsų širdies šventykloje. Mokytis iš jo atleisti, atiduoti, išsilaisvinti iš visko, kas sutepa žmogų. Mūsų gyvenimas – šventykla, kurioje Jėzus nori būti. Ir jis išgyvena, jeigu mes savo gyvenimą žudome, griauname. Nėra tokios mūsų gyvenimo situacijos, į kurią Jėzus nenorėtų ateiti. Tačiau kaip dažnai mes jo neįsileidžiame! Jėzus nori mums laimės, jis nori, kad gyventume su juo savo širdyje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-10.pdf