Mch 5, 1–4a: Iš tavęs kils Izraelio valdovas /Ps 80, 2ac. 3b. 15–16. 18–19. P.: O Dieve, pastatyk mus ant kojų! Tenušvinta veidas tavasis, ir mes išgelbėti būsim! /Žyd 10, 5–10: Štai ateinu vykdyti tavo valios / Lk 1, 39–45: Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?

Apsilankymo evangelinis epizodas šiandien ragina mus dalyvauti Marijos ir Elzbietos susitikimo džiaugsme. Apie kokį džiaugsmą kalbama? Apie Šventosios Dvasios džiaugsmą: Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios, – rašo evangelistas. Juk džiaugsmas pripildo širdį tų, kuriuose Šventoji Dvasia apsigyvena. Šventosios Dvasios šviesoje Elzbieta atpažįsta, kad Marija yra Dievo motina, Theotokos: …mano Viešpaties motina aplanko mane?, – sušunka ji.

Kur ateina Marija, ten yra Jėzus. Kas atveria savo širdį Motinai, susitinka ir priima Sūnų, ir džiaugsmas apima jo širdį, – sakė Benediktas XVI. Šiandien taip pat Viešpats ateina pas mus eucharistiniais duonos ir vyno pavidalais. Tai tas pats Dievas, kuris, nematomas Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose, atėjo pas Elzbietą. Leiskime Šventosios Dvasios džiaugsmui apimti mus. Nepasiduokime liūdesio gundymui.

Komentuodamas pranašo Izaijo žodžius: Paguoskite mano tautą…, popiežius Pranciškus sakė: užuot įkvėpę vėsaus paguodos oro, esame gundomi išgerti sielvarto „buljoną“. Pirmu atveju galime save valdyti, o antru – tik elgetauti. Priimkime išganymo džiaugsmą, Šventosios Dvasios džiaugsmą kaip elgetos. Kaip Jonas Krikštytojas išreiškė savo džiaugsmą neregimo Jėzaus akivaizdoje, taip leiskime tikėjimo džiaugsmui apimti mus, būtent džiaugsmui tikėti, žinodami, kad esame akivaizdoje to, kuris yra gyvas Eucharistijos slėpinyje. Netrukus kunigas mums pakartos žodžius, kuriuos Jonas Krikštytojas ištarė dviem savo mokiniams: Štai Dievo Avinėlis. Marija yra Dievo motina. Taip pat ji yra Bažnyčios motina. Mes esame Bažnyčios nariai ir Kristaus nariai. Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai, – sako Paulius Korintiečiams (1 Ko 12, 27)

Nuodėmė pavertė mus negyvais, sunykusiais šio kūno nariais. Tačiau Šventoji Dvasia gaivina kiekvieną iš mūsų ir suburia mus, kad vis labiau stiprintų šį kūną meilės ryšiu. Tai yra mūsų komunijos, Kristaus Kūno priėmimo vaisius. Karštai maldaujame, kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo aukos dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn. Nuo tada kai Marija buvo paimta į dangų, ji teikia džiaugsmo visam pasauliui. Ji tapo didžiąja guodėja, – sakė Benediktas XVI. Joje ir per ją, buvo paruoštas žmogiškas Jėzaus kūnas. Taip pat per ją, Šventajai Dvasiai veikiant, formuojama Bažnyčia.

Kaip Apsilankymo dieną, taip ir šiandien Marija lieja mums išganymo džiaugsmą. Šis džiaugsmas, kurio buvo kupinas Marijos ir Elzbietos susitikimas, gali būti ir mūsų džiaugsmas – tai džiaugsmas susitikti su Viešpačiu Eucharistijoje. Ir šiandien Marija kartoja savo giesmės – Magnificat – žodžius: Mano siela šlovina Viešpatį, .. nes didžių dalykų padarė man Visagalis,…Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

Tačiau priimtą džiaugsmą reikia perduoti kitiems. Tikrai liūdna, jei krikščionys prisideda prie pasaulio liūdesio! Skleisti džiaugsmą mūsų šeimoje ir bendruomenėje yra mūsų misijos dalis. Tai yra advento laiko pirmoji pareiga. Šventasis Paulius priminė praėjusį sekmadienį:  Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4)

Mes galime sėti šį džiaugsmą paprastai: šypsena, gerumu, pagalba, atleidimu. Neškime šį džiaugsmą, ir jis mums sugrįš. Tokiu būdu Jėzaus gyvenimas „aplankys“ mus ir mūsų aplinkinius. Priimti Jėzų ir nešti jį kitiems – šitai yra tikrasis krikščionio džiaugsmas, – sakė Benediktas XVI. Eikime paskui Mariją, sekime jos pavyzdžiu, kad visas mūsų gyvenimas taptų jos giesme – „Magnificat“.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/528-kas-atveria-savo-%C5%A1ird%C4%AF-marijai.html