Užduodami klausimą paprastai norime gauti daugiau informacijos arba pasitikrinti turimų žinių teisingumą. Tačiau Jėzus, klausdamas: „Kuo mane laiko žmonės?“ domisi ne viešosios nuomonės statistiniais tyrimais. Šiandien esame apsipratę su sociologinėmis apklausomis, mūsų nestebina nuomonių įvairovė. Žiniasklaidininkai bando šokiruoti viešuomenę nebent ypač keistais atsakymais į jų „klausimėlius“. Provokuojantis Jėzaus klausimas yra veikiau pedagoginis įvadas, sugretinimo fonas tolesniam ir svarbesniam klausimui: „O jūs kuo mane laikote?“ Jėzus nori išgirsti iš mokinių, taip pat iš mūsų tai, ką jau esame supratę. Žmonių žodžiai vargingai nusako Dievo tikrovę. Be Šventosios Dvasios liekame nebylūs, net ir tardami daugybę žodžių. Atsiliepdami į Kristaus klausimą bandome Dievui pasakoti apie jį. Drįsdami pasakoti apie Dievą geriau pažįstame save pačius.

Iš mokinių lūpų išgirdęs dievystės išpažinimą Jėzus prabyla apie savo kančią, mirtį ir kryžių. Ši pasakojimo seka evangelistams pasirodė tokia svarbi, kad ją randame trijose evangelijose (plg. Mt 16, 13–26; Lk 9, 18–27). Tai, kas prasidėjo kaip žaismingas pokalbis, baigėsi nelauktu apreiškimu, kas laukia Jėzaus ir jo mokinių. Jėzus išklauso ir pakoreguoja savo mokinių tikėjimo išpažinimą. Iš Petro lūpų išgirdęs žodžius: „Tu esi Mesijas“, Jėzus neaiškina šios sąvokos, vengdamas triumfiškų lūkesčių. Jis kalba apie „Žmogaus Sūnų“, kurio laukia kančia ir mirtis. Evangelistas Morkus pabrėžia: „Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.“ Lakoniškas „reikia“ nurodo Dievo valią. Mokinius taip pribloškia pranašystė apie kančią, kad jie tarsi pro ausis praleidžia paguodos žodžius, jog po trijų dienų Jėzus prisikels. Tai taip pat pateikiama kaip būtina įvykių seka. Petras pirmas susigriebia. Jis tarsi pamiršta, ką pats tik ką išpažino, ir ima „drausti“ Jėzui. Šis aštriais žodžiais atmeta Petro priekaištą.

Petras ištaria: „Tu esi Mesijas.“ Jis išpažįsta Jėzuje matąs Dievo išrinktąjį, atsiųstą išlaisvinti Izraelio. Nei Jėzus, nei niekas kitas to nebuvo Petrui sakęs. Čia pat Jėzus pateikia apreiškimą, kuris nepriimtinas visiems mokiniams, o Petras išdrįsta paprieštarauti. Tai pirmas kartas, kai mokiniai išgirsta baisią pranašystę apie kančią ir mirtį. Žmogaus Sūnus pirmiausia turės kentėti. Jis bus atmestas seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, kitaip tariant, visų tautoje gerbiamų žmonių. Galiausiai bus nužudytas. Petras atsiliepia tik į pirmąją jo pranašystės dalį. Atrodo, kad jis net neišgirdo apie prisikėlimą.

Pabandykime pasijusti esą mokinių būryje. Petras ir kiti mokiniai į Jėzų sudėjo visas viltis. Jie nusekė jį palikę šeimas, valtis ir tinklus. Logiška, kad Jėzaus žinia apie būsimą mirtį atrodo nepakeliama. Mes visi panašūs į Petrą ir trokštame sėkmės bei patvirtinimo. Priimame nepatogumus ar nusivylimus tik su sąlyga sulaukti greito ir patenkinamo atlygio.

Apmąstydami Evangeliją galime geriau suvokti apaštalo Jokūbo įžvalgas apie tikėjimo darbus. Jokūbo laiško mintį galima paviršutiniškai supaprastinti. Iš tikrųjų anaiptol nereiškia, kad pamaitinę visus alkanus ir aprengę visus stokojančius būsime ištikimi savo tikėjimui. Darbai liudija tikėjimą, tikėjimas ir darbai turi sudaryti vaisingą vienovę. Tikėjimo darbai nėra priedas, kažkokios išorinės praktikos, kurias atlikę nuraminame savo sąžinę. Tikėjimą pagrįsti darbais reiškia kiekvieną dieną vis nuosekliau rinktis Kristų ir jo žodį. Tikėjimo darbai – tai mūsų bendradarbiavimas priimant savo kryžių, per mirtį einant į prisikėlimą.

Kryžiaus ir kančios slėpinys skirtas ne tik Jėzui, bet ir jo mokiniams. Tai yra besąlyginis reikalavimas norintiems sekti Jėzų. Jėzaus mokiniai turi laisva valia priimti šį likimą. Sekti Jėzumi reiškia priimti kryžių. Bet koks bandymas konstruoti „racionalią“, „pozityvią“, be kančios krikščionybę yra pasmerktas žlugti. Mūsų egocentriškumas nepaliktų vietos nei kitiems žmonėms, nei Dievui. Jėzaus kryžius gali įgyti įvairiopų apraiškų: nepasisekimo, nepripažinimo, paniekos, ligos, mirties ar net kankinystės. Atsižadėti savęs reiškia atsisakyti bet kokia kaina save įtvirtinti. Kiekviena diena pasiūlo daug progų atsisakyti savanaudiškumo net nedideliuose dalykuose. Vienintelė krikščionio viltis yra Kristaus prisikėlimas. Apaštalas Paulius tai nusako tokiais žodžiais: „Gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (plg. Gal 2, 20).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-16.pdf