Brangūs broliai ir seserys, sveikiname jus, susirinkusius kartu švęsti Kristaus, mūsų Išganytojo, gimimo šventę. Susirinkome švęsti ne tik praeities įvykį, ne tik paminėti tai, kas įvyko prieš daugiau nei 2000 metų.

Susirinkome ir susitikti su Kristumi šiandien, susirinkome išgyventi jo Įsikūnijimo slėpinį šiandien, – slėpinį, kuris mus gali apšviesti naujai, atgaivinti, pamaitinti mūsų tikėjimą ir net keisti mūsų gyvenimą. Visa tai mes esame kviečiami išgyventi šiandien, nes pati Bažnyčia ir jos liturginės apeigos mums yra kaip Kristus šiandien, kaip juntamas įsikūnijusio Žodžio ženklas. Dėl liturginių apeigų šis Kristaus gimimas yra esantis čia, tarp mūsų, jis yra sudabartinamas tarp mūsų ir netgi mumyse.

Svarbu suprasti ir tai, kad susirinkome švęsti ne tik Kristaus gimimą, bet ir kai ką daugiau: susirinkome švęsti ir mūsų pačių gimimą. Šią tikrovę ypač akcentavo popiežius šv. Leonas Didysis, sakydamas: „Švęsdami mūsų Išganytojo gimimą, mes švenčiame mūsų pačių pradžią. Mat Kristaus Gimimas yra krikščionių tautos gimimas, o galvos gimtadienis yra ir kūno narių gimtadienis.“ (26 hom).

Mano sūnau, būk šalia generolo!

Prieš gilinantis į šio gimimo turinį, pateiktą šios dienos Evangelijos ištraukoje, norėtųsi papasakoti vieną įvykį.

Pirmojo pasaulinio karo metais buvo šaukiami į kariuomenę ir jauni, vos aštuoniolikos sulaukę vaikinai. Jų atsisveikinimas su artimaisiais vėrė širdį. Didelio miesto stotyje tėvai ir draugai būriavosi aplink išvykstančius jaunuosius karius. Besiliejančios ašaros, jaudinantys apsikabinimai. Daugelis matėsi paskutinį sykį. Vienas vyras laikė suspaudęs savo sūnaus ranką ir veltui stengėsi sakyti „sudie“.

Ašaros jam gniaužė gerklę. Rankos drebėjo, jis negalėjo ištarti nė žodžio. Tai buvo jo vienintelis vaikas, kurį neapsakomai mylėjo. Ką būtų galėjęs jam pasakyti? Kas galėtų padėti vaikinui sveikam sugrįžti namo? Pasigirdo traukinio švilpukas. Kareiviai turėjo skubėti į vagoną. Žmogus troško duoti sūnui patarimą. Prispaudęs jį prie krūtinės, sušnabždėjo:

– Sūneli mano, sūneli mano! Neleisk, kad tave nužudytų!

Kareiviai sulipo į traukinį, kuris tuojau turėjo pajudėti. Minia mojavo rankomis, aidėjo atsisveikinimo šūksniai. Tėvas stovėjo įsmeigęs akis į sūnų, mojantį jam per langelį. Norėjo dar kažką jam pasakyti. Traukinys pajudėjo. Staiga pakėlęs ranką tėvas pašoko ir ėmė skverbtis prie traukinio. Priartėjęs prie langelio, sušuko:

– Mano sūnau, būk šalia generolo!

Tėvas tai pasakė, nes žinojo, kad generolai stovi ten, kur nepasiekia priešo kulkos.

Brangūs broliai ir seserys, ar ne tokią dovaną mums nori padovanoti ir Bažnyčia šiandien: užtikrinti vietą šalia Generolo? Bažnyčia mus kviečia būti šalia mūsų tikėjimo Vadovo ir ištobulintojo Jėzaus Kristaus (Hbr 12,2), pajusti jo artumą, pasitikėti jo globa ir rūpesčiu.

„Ar norite pamatyti, koks stiprus yra Dievo Sūnus?

Evangelijos pagal Joną Prologas, kurį ką tik girdėjome, mums tarsi nusako šio vadovo prigimtį, jis tarsi nurodo, koks tai vadas.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. … Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. … Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ (Jn 1, 1–3; 14)

Randame Jėzų – pačią Jėgą – ir randame Jėzų – silpną, stiprų ir silpną.

Apmąstydamas šią Šventraščio vietą, šv. Augustinas kreipėsi į savo tikinčiuosius, klausdamas:

„Ar norite pamatyti, koks stiprus yra Dievo Sūnus? Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas; jis buvo pradžioje pas Dievą. Per jį atsirado visa, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jn 1,1–3), ir jis visa sukūrė be pastangos.“ Tad, kas gali būti stipriau už tą, per kurį visa atsirado be pastangos?

Toliau Augustinas klausia:

„Ar nori pažinti jo silpnumą? Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ (Jn 1,14)

Ir padaro nuostabią išvadą:

„Kristaus jėga tave sukūrė, Kristaus silpnumas tave atkūrė. Kristaus jėga pagimdė egzistencijai tai, ko nebuvo, Kristaus silpnumas sutrukdė pražūti tam, kas egzistavo. Jis mus sukūrė jėga, o atėjo mūsų ieškoti silpnumu.“

Tad mūsų Vado jėga mus pagimdė egzistencijai, pagimdė mus šiam gyvenimui, nes mūsų anksčiau nebuvo. Paradoksalu, tačiau šis Vadas sutiko tapti silpnas. O ką mums davė jo silpnumas? Jo silpnumas mus atkūrė, jo silpnumas mums sutrukdė pražūti, jo silpnumas atėjo mūsų ieškoti. Jo silpnumas mus pagimdė amžinybei, jo silpnumas „davė galią mums tapti Dievo vaikais“ (Jn 1,12).

Tiesa ir malonė

Visa tai įvyko, nes per šio Vado silpnumą mus pasiekė dvi svarbios tikrovės: „tiesa ir malonė“. „Tiesa“ reiškia, kad „būtent toks yra Dievas“. O koks yra Dievas? „Dievas yra šviesa, ir nėra jame jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5), Kristus, mūsų Vadovas, atskleidė mums Dievą Tėvą, nes Jis pats yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1,3). O „malonė“ reiškia, kad „Dievas yra gryna dovanai teikiama meilė“.

Šis mūsų Vadas, kuris yra pirmasis iš visų, šiandien atėjo į pasaulį, į savo pasaulį, kurį jis sukūrė ir kuris jam priklauso. Jei tiek daug žmonių jo nepažįsta ir jo nepriima, tai mums yra duota malonė jį priimti pas save, ir per jį, su Juo ir Jame tapti Dievo vaikais, nes „visiems, kurie jį priima, jis duoda galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Todėl Kalėdos yra ne tik Kristaus gimimas, bet su Juo ir mūsų gimimas iš Dievo ir Dievui.

„Šiandien aš tave pagimdžiau.“

Brangūs broliai ir seserys, šis gimimas iš Dievo ir Dievui vyksta šiandien, pagal antrojo šių šv. Mišių skaitinio žodžius: „Šiandien aš tave pagimdžiau.“ Tai vyksta šiandien, nes Dieve nėra nei praeities, nei ateities; Dievas yra amžina dabartis, ir jo malonė teikiama dabartyje. Jei priimame Dievą tokį, kokį mums parodė Jėzus Kristus, jei priimame dovanai mums teikiamą Dievo meilę ir išganymą, mes stovime šalia mūsų Generolo ir tampame dieviškosios prigimties dalininkai. Jis jau atsistojo šalia mūsų, bet ir mums reikia laikytis Jo.

Ne veltui kunigas pradžios maldoje kreipėsi į Dievą Tėvą, prašydamas: „Suvienyk mus su dievyste savo Sūnaus“, kitaip tariant, padėk mums stovėti šalia tavo Sūnaus.

O ką galiausiai duoda toks stovėjimas?

Kunigas šv. Mišių pabaigoje komunijos maldoje vėl kreipsis į Dievą Tėvą, sakydamas: „Šiandien gimusis pasaulio Išganytojas daro mus savo vaikais“, ir išreikš visų mūsų prašymą: „Tegul jis duos mums ir nemirtingumą.“ Štai ką duoda stovėjimas šalia Generolo. 

Tad, laikydamiesi mūsų Vado, mes tampame Dievo vaikais. Tapę Dievo vaikais, tampame dieviškos prigimties dalininkai. O tapę dieviškos prigimties dalininkai, gauname iš Jo nemirtingumą. Todėl, turėdami prieš akis tokį Vadą, švęsdami Jo ir mūsų gimimą, išskirtiniu būdu pajuskime mūsų pačių krikščionišką orumą, pajuskime džiaugsmą ir netgi pasididžiavimą.

Kaip džiaugiamės susirinkę į savo artimųjų gimtadienį, taip džiaukimės šiandien, džiaukimės, kad priklausome mistiniam Kristaus kūnui, kuris yra Bažnyčia, ir esame šio kūno nariai. (plg. 1 Kor 6, 16).

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/485-kal%C4%97d%C5%B3-dienos-homilija-2016-a.html