Kad praregėčiau…

Pasakojimas apie aklojo išgydymą – mums skirta istorija. Gyvenimo tikrovėje mes dažnai pakliūvame į elgetos Bartimiejaus situaciją: esame gyvenimo paribiuose, akys nusilpsta, žemė slysta iš po kojų, pilna išbandymų, netekties, sunkumų… Jeigu tai ne apie jus – puiku, ši Evangelijos ištrauka ne tik apie tai.

Yra tikimybė, kad jūs, šį sekmadienį susirinkusieji į Dievo namus, tiesiog esate Dievo apdovanoti sveikata, sėkme, pajėgiate keliauti per gyvenimą su gausinga minia. Tačiau neapsigaukime: minia linkusi mėgautis sėkme – ji eina su Jėzumi, kuris maitina padauginta duona, daro stebuklus, gydo, išvarinėja demonus, nutildo audras, moko, ir staiga trukdis – aklasis elgeta Bartimiejus.

Mūsų gyvenime būna panašių dalykų – jaunystė, grožis, sveikata, įsimylėjimas, laiminga santuoka, karjera. Visa tai atrodo tarsi be Dievo pagalbos sukurta, nes mes patys įdėjome daug pastangų ir krūvis mus išugdė kaip sėkmės žmones, tačiau… Nė vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo nesėkmių, ligų, nelaimių, išdavysčių, nesame garantuoti, kad neatsidursime gyvenimo paribiuose.

Evangelijos pasakojime minia iš pradžių draudžia Bartimiejui šaukti, o kai Viešpats liepia jį pakviesti, ragina, kad jis eitų pas Jėzų. Mes turėtume ne trukdyti vieni kitiems eiti pas Dievą, o būti pagalba. Dievas nori veikti per mus, kad esantys šalia gyvenimo ir tikėjimo būtų pakviesti į santykį su Dievu, kuris kuria mus mūsų gyvenimo tikrovėje.

Dažnai trukdžiai yra didžiuliai – aplinkybės, anot mąstytojo Tomo Mertono, kvaila ir bedieviška visuomenė, minios tendencijos apakina, ir nepajėgiame matyti esmės. Manome, kad nuo mūsų priklauso pasaulis, ekonomika, įsijaučiame į vaidmenį, kaip ta minia reguliuojame kitų gyvenimą…

Dievui nėra negalimų dalykų, ir tai galioja kiekvieno gyvenime. Dievo malonė visų mūsų sielose veikia paslaptingai ir nežinomu būdu. Labai svarbu to veikimo trokšti ir, kas yra akivaizdu, net ir neperšaukiamoje minioje Dievas tave išgirsta ir visada girdi. Jis kasdien klausia, ko nori, kad tau padaryčiau? Labai svarbu norėti, trokšti, į jį kreiptis. O svarbiausia – praregėti, Jo išgydytomis akimis praregėti. Kasdien svarbu nusimesti gyvenimo sunkumais, nuodėmės purvu aplipusį, silpnybių ir netobulumų prakaitu pradvisusį, kivirčų, pavydo, nesutarimų, puikybės apraiškų kandžių suėstą apsiaustą. Jis gali padėti šį apskretusį apsiaustą nusimesti, tačiau mums būtina praregėti ir atnaujinti tikėjimą, nes tik jis gali išgelbėti mus.

Tikėjimas mus ragina atrasti progų melstis ir mintimis artėti prie Dievo. Einant miegoti nesislepiant klauptis prie lovos ir melstis, po to pabučiuoti ant naktinio stalelio stovintį pašventintą kryželį, prieš valgį ir pavalgius sukalbėti padėkos maldą. Akivaizdu, kad dar esame gerokai apžlibę. O kalbame tiesiog apie pamatinius dalykus, kuriems esame sukurti. Tad, ko gero, šio sekmadienio Evangelija mums ir apie mus, todėl taip svarbu prašyti Viešpaties šiandien ir kasdien – Rabuni, kad praregėčiau. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf