Brangūs broliai ir seserys, Pirmasis gavėnios sekmadienis yra palankaus meto pradžia iš arčiau sekti Kristų ir kartu su juo kopti Velykų link. Šiandieną aš norėčiau trumpai pakomentuoti šios dienos mišių maldą. Lotyniškai, maldos žodžiai skamba taip: Concéde nobis, omnípotens Deus, ut, per ánnua quadragesimális exercítia sacraménti, et ad intellegéndum Christi proficiámus arcánum, et efféctus eius digna conversatióne sectémur. Lietuviškas mišiolo vertimas tekstą supaprastina ir pateikia žodžiais: Visagali Dieve, tegul pradėtoji metinė gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes ir padeda elgesiu sekti jo darbais.

Vertimas visados bus tik interpretacija ir nori nenori vertime visados reikės kažką paaukoti. Pati malda lotyniškame tekste pasižymi ryškiu karo terminologijos žodynu. Pirmoje šios maldos dalyje keblumą sudaro nevienareikšmis žodis sacramentum. Savo pirmine prasme žodis sacramentum reiškia kareivio ištikimybės priesaiką, kurią šis duodavo imperatoriui, tuo įsipareigodamas besąlygiškai jam paklusti. Žodis taip pat reiškia karinę tarnybą arba tiesiog prievolę, įsipareigojimą. Tuo būdu, malda prasidėtų žodžiais: „Visagali Dieve, suteik mums, per kasmetines keturiasdešimties dienų įsipareigojimo karines pratybas …“

Tačiau iš karto reikia pabrėžti, kad čia žodis „įsipareigojimas“ neliečia vien tik keturiasdešimties dienų laiko tarpą. Išties, gavėnios laikotarpis turi du bruožus: pasiruošimą krikštui arba jo įsipareigojimų ar pažadų paminėjimą ir atgailos atspalvį. Krikštas, iš žmogaus pusės, yra pasižadėjimas. Išties, krikštu žmogus įsipareigoja, tarsi karys duoda priesaiką tikrajam imperatoriui – Kristui visiškai jam priklausyti ir jam besąlygiškai tarnauti. Todėl krikščionio įžengimas dabartiniu gavėnios metu į dykumą sekant paskui Išganymo Vedlį tiesiogiai išplaukia iš krikšto metu duotos priesaikos. Savo krikšto priesaika, žmogus įsipareigojo ne vien tik sekti, bet ir aktyviai kovoti prieš blogį, pirmiausiai jį pašalinant savyje.

Žvelgiant į šiandienos evangelijoje pateikiamą Kristaus kovos dykumoje pavyzdį, reikia kategoriškai tvirtinti, kad jausti pagundas dar nereiškia nusidėti ir kad kita vertus patiriami gundymai dar nėra mūsų silpnumo įrodymas. Be jau paminėtos „priesaikos, prievolės“ prasmės, žodis sacramentum dar reiškia tai ką mes apibrėžiame kaip sakramentą, t. y. kaip Dievo įsteigtą ženklą, per kurį mus pasiekia Jo malonė. Tik analogiškai apie gavėnią galima būtų kalbėti kaip sakramentą, tai yra kaip apie ypatingą liturginį laiką, kada Dievo išganymas yra jaučiamas labiau negu bet kada. Gavėnios laikui dera šventojo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo valanda … susitaikykite su Dievu.“

Šventasis Benediktas savo Reguloje taip pat kalba apie gavėnią kaip apie išskirtinį laiką. Vienuolis, pasak jo, turėtų nuolatos laikytis gavėnios apsiribojimų, tačiau galbūt ne tiek kas liečia jų materialinę pusę, kuri tėra tik išorinė, bet greičiau dėl vidinės laisvės, kuri padeda autentiškiau atsakyti į Dievo meilę ir jausti didesnį žavesį dangiškiesiems dalykams. Šventasis Benediktas sako, kad gavėnios metu vienuoliui ypatingai privalu tyrai laikyti savo gyvenseną ir tomis šventomis dienomis pašalinti visus praeitųjų laikų aplaidumus (XLIX skyrius). Gavėnios pratybų metu, kaip sako malda, yra suteikiami taip pat ir dvasiniai ginklai: tai malda, pasninkas ir gailestingumo darbai, apie ką kalbėjo Pelenų trečiadienio evangelija. Šių priemonių pagalba, jeigu jomis naudotis nuoširdžiai, o ne dėl žmonių akių, žmogus vidiniai laisvėja ir tai jam gali padėti suprasti jo kaip žmogaus galutinį pašaukimą – gyventi Dievui jau šioje žemėje, nes galutinė žmogaus palaima yra jį regėti veidas į veidą danguje.

Galbūt perdėtai gavėnios metu yra akcentuojamas pasninkas. Nepamirškime, kad tai tik viena iš priemonių. Šventasis Jeronimas viename laiške sako, kad Dievas nejaučia malonumo klausytis tuščių skrandžių gurgėjimo. Ko vertas bus pasninkas, jeigu žmogus ir susilaiko nuo maisto, tačiau kandžioja savo artimą, savo brolį. Bet kokia askezė turi būti džiugi – Dievas myli tą kuris duoda šypsodamasis. Taigi, šiuo atveju verčiant žodį sacramentum kaip „Dievo mums suteiktas palankus metas ir erdvė, kur vyksta jo išganymas“, mišių maldos pradžia būtų tokia: „Visagali Dieve, per kasmetinių keturiasdešimties dienų pratybų palankų malonei metą, suteik …“

Toliau maldoje yra žodžiai: ut ad intellegéndum Christi proficiámus arcánum .Tai reiškia: „Kad mes vis labiau žengtumėm į priekį Kristaus slėpinio suvokime.“ Žodis proficiámus – „žengtumėm į priekį, darytumėm pažangą“ išreiškia dinaminį procesą. Išties, mūsų pažinimas yra ribotas, mūsų meilė yra ribota. Niekada nebus pasiekta tokia pakopa, kad nebūtų galima dar toliau pažengti. Nebent mes pasiektumėm tą Kristaus meilės saiką, kada iš tikrųjų, realiai yra atiduodama gyvybė už kitus. Kas liečia pažangą, ir apie patį Kristų dar paauglį yra parašyta, kad jis augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (Lk 2), o taip pat ir apie Mergelę Mariją, kad ji visus išganymo įvykius laikė ir svarstė savo širdyje.

Mums taip pat dera atidžiau klausytis Dievo žodžio ir nepasitenkinti paviršutinišku supratimu, nes turinčiam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai ką jis manosi turįs. Šio sekmadienio evangelija ypatingai akcentuoja Kristaus žmogiškumą. Jis pilnai prisiėmė mūsų žmogišką prigimtį ir tapo viskuo panašus į mus išskyrus nuodėmę. Jeigu Kristus kaip visatos Valdovas, ar išvarinėjantis žodžiu demonus ir nutildantis vėtras pagrįstai gali žmogui sukelti antgamtinę baimę ar pagarbų stulbesį, ko pasėkoje žmogus norės laikytis atokiau, tai šios dienos evangelijos pasakojime, Jėzus savo alkiu, savo, taip sakyti, žmogiškumu mus patraukia prie savęs. Dykumoje jis pažino, kas glūdi žmogaus širdyje, todėl jis mums atleis, jeigu mes, būdami silpni, kartais norime paversti akmenis duona.

O toji pažanga Kristaus slėpinio pažinime, suvokime neturi likti tik protiniame lygmenyje. Nes kitaip suvokimas yra dalinis, nepaliečiantis viso žmogaus jo integralume. Tik žinojimas nepadaro žmogaus geresniu. Kristaus slėpinys – arcanum (tai kas uždaryta, paslėpta) atsivers tik tuomet, kada iš pažinimo kils meilė, kuri savo ruožtu įves į aukštesnį pažinimą. Toks pažinimas išplaukia iš glaudaus prigimčių giminingumo. Glaudi žmonių prigimtinė giminystė su mūsų visų protėviu Adomu, praradusiu visiems jo palikuoniams skirtą Dievo malonę, paskatino žmones mąstyti „žemiškai“, ko pasėkoje pagausėjo žemėje nuodėmė ir mirtis. Kristaus, naujojo Adomo, kiekvienam žmogui atskirai suteikiama malonė yra dievybės kibirkštis žmoguje, kuri žmogui suteikia naują gyvenimą ir jį įgalina būti gyvybės nešėju žemėje.

Būtent apie tai kalba paskutinioji mišių maldos dalis: ut efféctus eius digna conversatióne sectémur, t. y. kad mes dorybingu gyvenimu atlieptume į Kristaus Atpirkėjo mums teikiamą malonę. Kitaip tariant, kad šis liturginis laikas būtų ne vien malonės laiku pažinti Kristaus slėpinį, bet kartu ir proga permąstyti mūsų gyvenimą bei elgesį ir reikalui esant juos priderinti prie Kristaus, kurį sekti mes pasižadėjome, galbūt ir nebyliai, krikšto metu. Tokiu būdu mūsų krikšto pažadų atnaujinimas Velyknakčio liturgijoje atitiks tikrovę ir bus Dievui priimtinas.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/221-j%C4%97zus-buvo-dvasios-nuvestas-dykum%C4%85.html