Jėzaus vieta mūsų gyvenime

Broliai ir seserys, šiandien Evangelija mūsų klausia, kas mums yra Kristus? Šis klausimas užduodamas ne tik apaštalams, bet ir mums. Tai vienas pačių svarbiausių klausimų. Čia neužtenka atsakyti sukalbant „Tikiu…“ ar pateikiant atsakymą iš Katekizmo. Atsakymas turi būti mūsų širdies atsakas į mus mylinčią Jėzaus Širdį. Jėzus nėra filosofas ar mąstytojas. Jis tas, kuris nori perimti į savo nuosavybę visus mus, visą mūsų gyvenimą. Mes, norėdami jį sekti, privalome su meile nešti kasdienius kryželius. S. Kierkegaardas sakė: „Yra dvi krikščionių rūšys: vieni Jėzaus sekėjai ir kiti – pigioji to laida – Jėzaus gerbėjai.“

Šiandien Evangelija mums pateikia tris, aiškiai atskirtas dalis, kurios vis dėlto yra labai glaudžiai susijusios: Petro tikėjimo išpažinimas, Kristaus kančios paskelbimas ir sąlygos norinčiam sekti Kristumi krikščioniui.

Jeigu Jėzus Kristus netikėtai pasirodytų šioje mūsų bažnyčioje ir paklaustų mūsų, kaip anuomet klausė apaštalų: „Krikščioni, kuris kiekvieną sekmadienį ateini į Mišias, pasakyk, kas aš tau esu?“ Manau šitoks klausimas mus sujaudintų ir sutrikdytų. Ypač jeigu Jėzus tiesiai paklaustų, kokią vietą jis užima mūsų gyvenime. Gal susigėdę ir nuleidę galvas atsakytume, jog nelabai didelę ir svarbią…

Jėzus apaštalams, jį išpažinusiems esant Mesiją, išpranašavo savo mirtį ant kryžiaus, kad apaštalai nepasikeltų į puikybę, manydami, jog, būdami Mesijo bendražygiai, turės tik lengvą gyvenimą. Jėzus visiems pasakė, jog garbė pasiekiama per kryžių, mūsų kalba kalbant – per darbą. Viską, ką turime, ką matome aplinkui, yra sunkaus darbo vaisiai – tuneliai, geležinkeliai, miestai, dangoraižiai, meno kūriniai, mokslo veikalai ir kruopščiausiai sutvarkytos didžiulės bibliotekos. Visam tam būriai žmonių aukojo savo darbą. Ne vienas mokslininkas ar menininkas knygai ar paveikslui paaukojo visą savo gyvenimą. Jų darbų vaisiais šiandien mes džiaugiamės ir didžiuojamės, tokius žmones vadindami didžiais. Tačiau retas kuris, skaitydamas vertingą knygą ar žiūrėdamas į garsų meno kūrinį, pagalvoja, kiek darbo ir vargo padėjo to kūrinio kūrėjas. Tai dažnai ištisų nemiegotų naktų ir dienų kruopštaus darbo vaisiai, atsiradę nepavydėtinomis sąlygomis arba vargingoje aplinkoje.

Tačiau gyvenimas reikalauja ne tik darbo, bet ir altoriaus. Kas ant to altoriaus garbinama, priklauso nuo žmogaus. Jeigu nuo altoriaus nuverčiamas Dievas, ten tuojau atsiranda stabai. Kada žmogus atstumia Evangeliją, jo rankose atsiranda Markso „Kapitalas“. Krikščionybė yra mūsų buvimo pagrindas. Kodėl taip atsitinka? Garsus indų išminčius Tagorė apie tikinčiuosius sako: „Jų dauguma yra ateistai, nors jie patys to nežino. Vaikystėje jie įgijo šiek tiek sausų žinių apie Dievą ir Jo įsakymus. Jų katekizmo pamokos buvo sausų formulių kalimas ir todėl jų Dievo pažinimas pasiliko negyvas.“ Kitais žodžiais tariant, vietoje gyvojo Dievo jų galvose atsirado negyvo Dievo formulė, nes jie, palikę mokyklos suolą, niekada daugiau nesistengė mokykloje įgytų vaikiškų žinių apie Dievą pakelti ligi subrendusio žmogaus supratimo. Daugelis žmonių šiandien yra garsūs specialistai, tačiau religijos atžvilgiu tebėra pradinės mokyklos mokiniai. Jie daug žino, bet nepažįsta Gyvojo Dievo. Jie įsigilinę į daugelį paslapčių, bet ne į žmogaus buvimo slėpinį; jie gali kalbėti daugeliu svarbių klausimų, bet ne apie amžinąjį gyvenimą; jie išmano savo specialybę, bet ne savo tikėjimą, kurio ženklu jie yra paženklinti.

Šiandienis žmogus domisi viskuo, tiktai ne religija. Jis įvairiais klausimais perskaito storus veikalus, o apie tikėjimą – tiktai brošiūras; religiją palieka už bažnyčios sienų. Krikščioniškoji Vakarų žmonija šiandien gyvena pagoniškosios krikščionybės laikotarpį. Pats šio laikotarpio žmogus yra dvejopas. Bažnyčioje jis yra krikščionis, viešajame gyvenime – pagonis. Popiežius Leonas XIII šitaip kalbėjo: „Neleistina dvejopai elgtis: vienaip privačiame, kitaip viešame gyvenime; gerbiant Bažnyčios autoritetą privačiai ir jį atmetant viešumoje.“ Veltui krikščionys stato ir puošia didingas bažnyčias, jeigu jie jose nori apgyvendinti Dievą, o Jo vietą visuomenėje palikti užpildyti pačiai visuomenei. Tada bažnyčia bus tiktai pastatas, kuriame sekmadieniais susirinksime prablaivinti nuotaikos, kurią sugadinome neteisybėje ir netvarkoje skęstančioje visuomenėje, gyvenančioje aplink bažnyčią. Kartą Kristus pasakė: „Kas ne su manimi, tas prieš mane…“ Yra daug būdų, kaip galima būti kartu su Viešpačiu, tačiau artimiausias – kai padedame Viešpačiui nešti kryžių. Ar turime to Viešpaties kryžiaus nešėjo ir Jo kančios meilę?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-05.pdf