Brangūs broliai ir seserys, šiemet gavėnios laikotarpiu liturgija mums pateikia tris ilgas ištraukas, skirtas buvusiam, šiam ir kitam sekmadieniui, iš Evangelijos pagal Joną. Šie trys epizodai sudaro pagrindines gavėnios katechezes apie krikštą. Jie yra nepakeičiamos vertės ruošiant ne tik katechumenus priimti krikštą, bet ir mus visus, Dievo tautą, Velykų naktį kartu su pakrikštijamaisiais atnaujinančius savo krikšto pažadus. Per gavėnią Bažnyčios liturgija ir šv. Benedikto Regula ragina mus giliau susipažinti su malone, dovanota mums Kristuje.

Jos stengiasi pažadinti mūsų širdyse troškimą siekti Šventų Velykų, kad galėtume švęsti Velykų slėpinį bei priimti iš Viešpaties mirties ir prisikėlimo naujojo gyvenimo dovaną. Šią dovaną mes jau gavome Krikšto sakramento metu, o dabar iš naujo arba pilniau norime ją gauti per atgailą ir eucharistijos šventimą. Praeitą sekmadienį Kristus, kalbėdamas su samariete, apibūdino šią dovaną kaip Šventosios Dvasios gyvąjį vandenį, kuris tampa amžinojo gyvenimo versme mūsų širdyse.

Tai vanduo, skatinantis mus visada ir visur šlovinti Tėvą Dvasia ir Tiesa, kad galėtume jau dabar dalyvauti Šventosios Trejybės meilės gyvenime. Kitą savaitę Jėzus, prikeldamas savo draugą Lozorių, apreikš šią dovaną kaip prisikėlimą iš numirusių ir kaip amžinąjį gyvenimą, kuris jau yra prasidėjęs. „Tie, kurie tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ O šiandien skaitinyje apie neregio išgydymą Jėzus pristato save kaip pasaulio šviesą, atėjusią pašalinti mūsų dvasinį aklumą.

Pamatę nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai spontaniškai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Mes taip pat, pamatę sunkiai sergančius, turinčius negales arba patiriančius kokią nors didelę nelaimę, dažnai imame ieškoti kaltojo klausdami: „Dėl kieno kaltės tai atsitiko? Ar tai ne Dievo bausmė?“ Jėzaus mokiniai lyg turėjo iš karto suvokti, kad jeigu žmogus gimė aklas, jo aklumas negali būti jo asmeninių nuodėmių pasekmė.

Žydai, kaip ir krikščionys, atmeta reinkarnaciją (persikūnijimą). Ateidami į pasaulį, mes su savimi nevelkame „karmos“ iš tariamų praeitų gyvenimų. Kita vertus, kartais atsitinka, kad tėvų neatsargumas arba nuodėmės, pavyzdžiui, nežabotas palaidumas arba piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais, tampa jų vaikų ligų ir negalių priežastimis. Tačiau Jėzus duoda suprasti, kad šio aklo žmogaus atveju nieko panašaus nebuvo. Jeigu šis vyras gimė aklas, tai dėl to, kad apskritai nuo pirmosios (gimtosios) nuodėmės visa žmonija yra pavaldi silpnumui, sugedimui, mirčiai.

Žinoma, gimtoji nuodėmė buvo padaryta mūsų pirmųjų tėvų. Šia prasme galima teigti, kad fizinis apakimas yra viena iš daugelio mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės pasekmių. Be to, Evangelijoje pagal Joną šio neregio būklė yra dvasinio aklumo ženklas, apakimas, kuris yra Dievo malonės bei šviesos stoka, kylanti iš pirmosios nuodėmės, kurią mes visi esame paveldėję nuo gimimo. Tačiau Jėzus, atsakydamas į mokinių klausimą, pakėlė problemą į aukštesnį lygmenį. „Nei jis, nei jo tėvai nusidėjo, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“

Nuo pasaulio sukūrimo Dievo darbai visada tie patys. Jis nori padaryti mus savo šviesos vaikais, trokšta mus pripildyti savo išminties ir meilės šviesos per savo Amžinąjį Sūnų ir Žodį. Nuo pradžios Dievas pasiūlė žmonėms šią malonę. Kai jie nusisuko nuo Viešpaties, kai jie nusidėjo ir tapo akli, Dievas niekada nenustojo juos mylėjęs, jo šviesa niekada nepaliovė spindėjusi visatoje. Dievas pažadėjo mus išgelbėti, ir atėjus laiko pilnatvei jis siuntė į pasaulį savo Sūnų Jėzų Kristų. Jo misija – išgydyti mus, apšviesti mus savo šviesa ir apreikšti mumyse savo Tėvo gailestingumą bei šlovę. Norint būti išgydytiems, mums reikia pripažinti, kad esame akli.

Žmogus, apie kurį pasakoja Evangelija, galėjo puikiai tai padaryti, nes jo kūniškas aklumas, jo elgetiška padėtis, padėjo jam suvokti savo dvasinės šviesos stoką. Jo išgydymas prasidėjo nuo asmeninio susitikimo su Jėzumi, kuris patepė jo akis ir liepė jam nusiprausti Siloamo arba „Pasiuntinio“ tvenkinyje (tai aiški aliuzija į Krikšto sakramentą). Po to jis drąsiai liudijo apie savo išgydymą prieštaraujančių žmonių akivaizdoje, ir po truputį jam buvo duota visiškai suvokti Žmogaus Sūnaus slėpinį. Kita vertus, tikri šios istorijos aklieji – tai prieštaraujantieji stebuklui fariziejai.

Beje, jie turėjo Įstatymą, kuris ateina iš Dievo šviesos, ir tai galėjo jiems padėti iš karto pripažinti Kristų. Bet manipuliuodami Dievo žodžiu, užsidarydami Biblijos raidėje, jie naudojo ją norėdami tik apginti savo autoritetą ir savo troškimą valdyti kitus. Manydami, kad Kristaus šviesa jiems nereikalinga, jie tampa akli. Jie yra teisiami. Jų nuodėmė pasilieka.

Brangūs broliai ir seserys, pakelkime savo sielos akis į mūsų Ganytoją Jėzų. Šią gavėnią prašykime Jį gausiau mus pripildyti savo šviesa. Per savo Kryžių ir Prisikėlimą Jis mus ves į Pažadėtąją žemę, į dangiškąją Jeruzalę, kuri yra šios dienos Mišių giesmių tema. Šiandien Bažnyčia nori pažadinti mūsų širdyse troškimą pasiekti amžinąją tėvynę, kur mes matysime Dievą veidas į veidą, kur su Marija ir visais šventaisiais džiaugsmingai šlovinsime Švenčiausiąją Trejybę, apšviesti ir pasotinti iš jos meilės bei paguodos šaltinių: Laetare – Džiūgauk, Jeruzale, ir burkitės visi, kurie ją mylite: linksmai džiūgaukite jūs, kurie liūdėjote, kad šokinėtumėte ir pasisotintumėte iš jūsų paguodos šaltinių. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/497-iv-gav%C4%97nios-sekmadienis-2017-a.html