Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Adomas ir Ieva buvo išprašyti už Rojaus vartų. Šiandien klausomės, kaip Dievas perkeičia žmonijos nuopuolį į išganymo istoriją. Pirmasis Dievo ištartas išganymo istorijos žodis Abraomui liepia: „Išeik”. Ši diena – pirmutinė biblinio tikėjimo užuomazga. Klajoklis Abramas sutinka Dievą, kuris užmezga su juo dialogą. Šio tikėjimo esminiai elementai yra tai, kad žmogus visa savo asmenybe priima Dievą kaip asmenį; Dievas imasi iniciatyvos ir duoda dovanai; sandora su Dievu pagrįsta pasitikėjimu.

Kiekvienas palaiminimas yra tam tikra išganymo forma, liudijanti būties pilnatvę. Išganomąją prasmę turi Dievo žadamas tautos gausumas ir vardo palaiminimas, per kurį bus palaimintos ir kitos tautos. Nors Abraomo kilmės kraštas ano meto pasaulyje pasižymėjo išplėtota kultūra, bibliniai autoriai nieko nesako apie ankstesnę šio protėvio tikėjimo patirtį. Išganymo istorija prasideda Dievo iniciatyva ištartu žodžiu.

Antrasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui liudija organizacines ankstyvosios Bažnyčios užuomazgas. Apaštalas Paulius turi valdžią bei autoritetą savo įkurtose ir kai kuriose kitose bendruomenėse. Šią valdžią apaštalas perduoda kitiems mokiniams, ypač Timotiejui. Apaštalų patikėtiniams suteikiama ypatinga malonė jo rankų uždėjimu (plg. 1 Tim 1, 18; 4, 14). Timotiejus paskiriamas Pauliaus įpėdiniu, jis įgaliojamas mokyti (2 Tim 2, 15), spręsti teisines problemas (1 Tim 5, 19), nustatyti liturgiją (1 Tim 2, 1–12), paskirti Bažnyčios tarnautojus (1 Tim 3, 1–13; 5, 22). Šiuo laikotarpiu formavosi bažnytinės bendruomenės hierarchija. Esminis hierarchijos uždavinys – Evangelijos tarnystė. Kitais žodžiais tariant, bendruomenės vadovo valdžia yra proporcinga jo atsakomybei ar įgaliojimui skelbti pasauliui Evangeliją. Bendruomenės vadovas yra ne tik gabus administratorius, liturgijos vadovas bei katechezės vedėjas, – pirmutinė jo užduotis yra misijinis Gerosios Naujienos skelbimas. Apaštalas Paulius sušunka: „Vargas man, jeigu aš neskelbčiau Evangelijos!”

Evangelistas Matas dažnai vaizduoja Jėzų ant kalno. Čia Jėzus patiria gundymus (Mt 4, 1–11), skelbia palaiminimus (Mt 5, 1), čia įvyksta Jėzaus atsimainymas (Mt 17, 1–9); ant kalno Jėzus atsisveikina su mokiniais (Mt 28, 16–17). Kalno įvaizdžiu evangelistas rodo mums naująjį Sinajų, kur pasirodė Dievo šlovė Mozei (Iš 24, 12–18; 33, 18–23; 34, 6–8) ir Elijui (1 Kar 19, 1–14). Mozė ir Elijas, apdovanoti privilegija regėti ir girdėti Dievą ant Horebo kalno, pasirodo drauge su Jėzumi ant Taboro ir savo buvimu liudija jo tapatybę. Beje, evangelistas Matas, kitaip negu Morkus, mini Mozę pirma Elijo. Matas aprašo Jėzaus veidą, spindintį panašiai kaip Mozės (Iš 34, 29–35). Jėzus pasirodo kaip naujasis Mozė, tik žymiai didingesnis už Mozę. Jis yra tasai, prieš kurį parpuolama pagarbinti. Išgirdę Tėvo balsą „mokiniai parpuolė kniūbsti”. Evangelistas Matas anksčiau perteikė Tėvo balsą, aprašydamas Jėzaus krikštą Jordane. Ant Taboro Tėvas prabyla tais pačiais žodžiais: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi”. Šie žodžiai artimi trims Biblijos citatoms (Ps 2, 7; Pr 22, 2; Iz 42, 1). Tačiau šįkart Tėvo balsas priduria: „Klausykite jo”. Jėzaus reikia klausyti taip, kaip iki tol buvo klausoma Dievo. Jis yra Dievo Žodis, mylimasis Dievo Sūnus. Jo akivaizdoje visi kiti tarpininkai ir pranašai, netgi tokie garbingi kaip Mozė ir Elijas, yra tarsi šešėliai užtekėjus saulei: „Pakėlę akis jie nieko daugiau nebematė tik vieną Jėzų”. Čia baigiasi Senojo Testamento istorija ir prasideda naujoji ir galutinė Sandora. Tačiau į šį slėpinį mokiniai galėjo įžengti tik tuomet, kai Jėzus prisiartino prie jų ir „palietė juos”.

Gavėnios liturgijoje Bažnyčia ne veltui pateikia apmąstyti Viešpaties atsimainymo sceną. Nors ant kalno buvo gera ir Petras siūlė pasilikti, pasakojimo pabaigoje nuo kalno nusileidžiama žemyn. Atsimainymo metu senosios Sandoros atstovai kalbasi su atsimainiusiu Viešpačiu apie jo kančią ir mirtį: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje” (Lk 9, 31). Jėzus nuolat turėjo prieš akis savo būsimąją mirtį. Ne veltui visi trys sinoptinių evangelijų autoriai pasakojimą apie Taborą įterpia tarp pirmosios ir antrosios Jėzaus pranašystės apie savo kančią.

Bažnyčia liturgijoje mus užveda ant kalno, kad atgaivintų mūsų tikėjimą Jėzumi, prieš vesdama sunkiu keliu į Kalvariją. Mums reikia atsimainiusio Viešpaties prisiartinimo ir prisilietimo: „Kelkitės, nebijokite!” Šiame gydančiame geste glūdi išganymo galybė (Mt 14, 36; 8, 3. 15; 9, 20. 21. 29). Palietimas išvaiko mūsų baimes ir primena apie kasdienę tikrovę. Jėzus toliau žengia kančios keliu, tačiau jo atsimainymo vaizdas lieka mokinių širdyse. Šlovės valanda leidžia mokiniams eiti iki galo per tamsybių laiką, laukiant prisikėlimo aušros.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0202/202hom2.html