Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Aleksandrijos žydas, Išminties knygos autorius yra išminčius, apmąstantis išganymo istoriją ir darantis iš to išvadas. Skirtingai nuo pranašų, bylojančių apie Dievo tautos ateitį ir per tai aiškinančių jos prasmę, Išminties knygos autorius tiesiog apmąsto istoriją ir tokiu būdu siekia gilaus Dievo pažinimo. Per visą išrinktosios tautos istoriją atsiskleidžia gailestingojo Dievo veidas. Dievas nieko neatstumia, niekas nesukelia jo paniekos, jis „nesišlykšti tuo, ką padaręs”. Jis yra žmonių bičiulis. „Tu pataisai nusižengiančius, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, Viešpatie”. Praėjus šimtmečiui Dievo išmintis prabils per Jėzų Kristų, Išganymo žodį. Jėzus tobulai apreikš, jog, kaip sakoma Išminties knygoje, jis „gailestingas visiems”, „nepaiso žmonių nuodėmių”, „myli visa, kas gyva”.

Pirmajame laiške tesalonikiečiams šventasis Paulius ragino budėti, laukiant ateinančio Jėzaus. Visais laikais buvo blogio pranašų, skelbusių katastrofas ir sėjusių sumaištį tarp tikinčiųjų. Šventasis Paulius ragina Tesalonikos krikščionis nepasiduoti klaidinančioms kalboms, kurios neva kildinamos iš jo paties parašytų laiškų. Apaštalas nori patvirtinti, kad niekas nežino Kristaus antrojo atėjimo laiko. Pauliaus pažinimas nėra didesnis už patį Jėzų. Kadangi pasaulio pabaigoje bus „mūsų surinkimas aplink Kristų”, neverta baimintis. Priešingai, turime būti Kristaus šlovės ženklas: „Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums – jame”.

Jericho miesto vyriausias muitininkas Zachiejus buvo tikrai originalus žmogus. Žemo ūgio ir, matyt, labai apsukrus. Tai buvo miesto turtuolis, aktyvus visuomenės narys, domėjęsis naujienomis. Zachiejus, be abejo, buvo girdėjęs apie tą stebukladarį Jėzų, prie kurio veržėsi minios. Jėzus darė nepaaiškinamus stebuklus, jis pagydė visame mieste žinomą elgetą Bartimiejų (Mk 10, 46–52). Tačiau Zachiejus buvo įpratęs apie viską susidaryti savo nuomonę, todėl pats „troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs”. Kadangi pro kitų nugaras ne ką tepamatysi, Zachiejus pabėgėja šiek tiek į priekį ir įsilipa į šilkmedį, augantį kaip tik toje vietoje, pro kurią turėjo praeiti Jėzus. Šilkmedis kresnas medis, į jį nesunku įlipti ir patogu ilgėliau įsitaisyti. Žmonės veikiausiai juokėsi žiūrėdami, kaip turtuolis nesolidžiai ropščiasi į medį.

Sinagogos žmonių akimis vertinant, Zachiejus yra pražuvėlis. Jo tarnyba atskyrė jį nuo teisiųjų bendruomenės. Būdamas muitininkas Zachiejus tarnauja nekenčiamai Romos valdžiai ir vien dėl savo tarnybos yra nusidėjėlis, sąmoningai atskyręs save nuo Izraelio Dievo. Zachiejus pražuvėlis dar ir dėl to, kad ne vieną yra apskaičiavęs, gal net jėga privertęs paklusti neteisingiems nuosprendžiams. Tylaus susimąstymo valandomis jis gerai suvokia savo kaltę ir supranta, už ką žmonės jį niekina. Zachiejus pats ieško Jėzaus kaip pranašo, su kuriuo norėtų pasimatyti ir pakalbėti akis į akį. Žmonės kalba, kad vienas iš dvylikos Jėzų nuolat lydinčių mokinių – Levis irgi yra buvęs Kafarnaumo muitininkas, taigi jo kolega pagal profesiją (plg. Mt 9, 9). Zachiejaus širdyje rusena vilties kibirkštėlė.

Pasirodo, kad ir pats Jėzus jo ieško. Jėzus, žinodamas jo širdies atvirumą, eina Zachiejaus pasitikti. Jis priartėja ir jie pažvelgia vienas į kitą. Jie pažįsta vienas kitą, nors niekada nėra matęsi. Nepasakytas dar nė vienas žodis, bet jie supranta vienas kitą. Jėzus moka skaityti žvilgsnius, kurie kitiems atrodo nebylūs. Nusidėjėlis pasijunta esąs mylimas vien dėl paprasto žvilgsnio. Jėzus ir Zachiejus ėjo į šį susitikimą, jausdami slėpiningą trauką. Zachiejus veikiausiai tik smalsumo skatinamas, tačiau iš tiesų tai buvo malonės postūmis. Trokšdamas pamatyti Jėzų, Zachiejus išbėga į priekį ir jį sutinka. Tai būdinga visai Luko evangelijai. Evangelistas Lukas pasakojimu apie Zachiejų dar kartą mus kviečia žvelgti į Dievo Sūnų, einantį žmonijos priešakyje.

Jėzus sako tiesiai, be jokių užuolankų: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. Evangelistas sako, kad šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė Jėzų. Tai nebuvo atsitiktinis trumpalaikis apsilankymas. Jėzaus žodžiai atskleidė kitokias vertybes negu tos, kuriomis iki šiol rūpinosi Zachiejus. Mažasis turtuolis jaučiasi giliai sujaudintas. Jis tiki Jėzumi ir juo žavisi. Jėzus paskelbia: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas”. Zachiejus atsistojęs (tuo pabrėžiamas momento iškilmingumas) prabyla: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai”.

Ką reiškia Jėzaus žodžiai apie Zachiejaus namus aplankiusį išganymą? Kiekvienas žmogus siekia sėkmingo gyvenimo. Todėl reikia išeiti iš savo egoizmo, bet taip pat nepasimesti anoniminėje minioje. Išganymas yra priešakyje, pranokstant save ir kitus. Vos jį priėmus išsisklaido slėgę rūpesčiai, ir žmogus suvokia, ką reikia daryti. Atsivėrimas Kristui neatskiriamas nuo atsivėrimo kitiems. Zachiejus yra turtingas pagal Dievo širdį. Prarastasis ir mažasis Zachiejus rado savo tikrąją didybę Jėzuje, atėjusiame „gelbėti to, kas buvo pražuvę”.

Parengta pagal. A. Brunot,
K. Schuler

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0119/119hom2.html