Ar galima įsakyti mylėti net ir patį Dievą? Juk tikros meilės neišreikalausi nei iš savęs, nei iš kito, kaip kokio mokesčio ar daikto. Ją tiesiog reikia atrasti kaip paslėptą lobį.

Meilė yra dovana, palietusi kiekvieno žmogaus širdį. Pats Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, apdovanoja šiuo nuostabiu panašumu į Jį patį. Visi nori būti mylimi ir trokšta mylėti. Jei Dievas yra apibūdinamas kaip pati Meilės pilnatvė – mes esame Meilės vaikai. Ši patirtis skirta visų laikų, visų tautų žmonėms, neatsižvelgiant į jų sveikatą, amžių, turtą, išmintį. Meilės patirties išgyvenimas atsako į klausimus, ar mūsų gyvenimas turi prasmę, ar jaučiamės svarbūs, reikalingi, ar iš tiesų esame laimingi. Esminis klausimas – ką ir kaip mylėti. Tai lyg ugnis, kuri netinkamai nukreipta sudegina, o užgesinta sušaldo ir sukietina žmogaus širdį.

Pirmiausia Viešpats kviečia priimti įsaką mylėti Dievą visomis jėgomis, visa širdimi ir visa siela. Vadinasi, atsiliepti Dievui reikia ne paviršutiniškai, bet viskuo, ką esame iš Jo gavę. Įsako, nes šios galios naudojimas yra pagrindinė mūsų laimės sąlyga. Puikiai žinome, kad ne visi žmonės meilę kreipia į Dievą. Kartais ji nukreipiama į daiktus. Kartais sudievinami žmonės. Arba pasirenkama mylėti vien tai, kas priklauso man. Tai akligatviai, nevedantys prasmės, džiaugsmo, laimės kryptimi. O reikia žvelgti daug toliau, giliau, ieškoti pirmosios priežasties, kurios padariniai taip tikslingai atvingiuoja ir prie manęs.

Meilė Dievui prasideda nuo atsivertimo. Jis yra! Viešpats mane prakalbino! Meilė Dievui gali prasidėti nuo dėkingumo už visa tai, kas yra sukurta, palaikoma, už tai, kuo esu apdovanotas. Meilė išreiškiama palankumu, troškimu pažinti, pasilikti su Tuo, kurį mylime. Jei man melstis nuobodu, jei neįdomu, koks yra Dievas ir ką Jis nori pasakyti per savo laišką – Šventąjį Raštą, vadinasi, mano meilė jam gerokai šlubuoja ir yra atvėsusi. Reikia žadinti atmintį, prisiminti, kaip Dievas vedė visą žmoniją, kaip rūpinosi asmeniškai manimi, kaip veikė daugeliui pažįstamų ir mažai kam žinomų šventų žmonių gyvenime, įkvėpė juos reikšmingiems darbams. Meilę Dievui pakursto ir nuoširdi atgaila, atviras dvasinis pokalbis išpažinties metu ar su kitu krikščioniu, rekolekcijos ar susitikimas su nuoširdžiai tikinčiu žmogumi, bendra malda drauge su juo. Meilė Dievui išauga ir tuomet, kai atvira širdimi klausausi kitų žmonių liudijimo arba Viešpaties veikimo ženklus, didžius ir mažus stebuklus pastebiu savo ar kito žmogaus gyvenime. Klausdami, ar mano gyvenimo centre yra Dievas, ar tariuosi maldoje su Juo dėl visų savo gyvenimo rūpesčių, ar pasiilgstu maldos, kaip jaučiuosi Mišiose, ar trokštu keistis, savo gyvenimu atsiliepti Dievui, ar noriu pažinti Jo valią, ugdyti tikėjimą, taip ugdome savo meilę Viešpačiui ir artėjame prie tikrosios savo gyvenimo prasmės.

Pastebėdami artimą, taip pat auginame meilę Dievui. Jėzus sakė: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Vadinasi, Viešpats slepiasi už visų silpnųjų, mažųjų, kad mūsų neišgąsdintų ir per juos sulauktų mūsų dėmesio ir pagalbos. Tad padėdami kitiems nušauname du zuikius: Viešpatį pagerbiame ir artimui meilę parodome. Tad kas renkasi atsiliepti į įsakymą mylėti artimą – priartėja prie paties Dievo.

Meilė artimui prasideda nuo meilės sau. Bet dėmesio, mielieji, nesuklupkime! Tai ne savimeilė. Turi būti teisinga meilė sau. Ji žvelgia į save kaip Dievo kūrinį, apdovanotą, bet kartais ir suklystantį, trokštantį mylėti ir būti mylimam, priimtam, vertinamam. Galime prisiminti Aukso taisyklę: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite…“ (Mt 7, 12). Mylėti save – tai save pažinti, priimti ir padovanoti. Su pagarba ir atsakomybe. Nes esame unikalūs ir nepakartojami.

Meilė kitiems, sutiktam žmogui, kuris tampa mano artimu, prasideda nuo palankumo, priėmimo, supratimo, pagarbos, gera linkėjimo. Pasitikėjimas ir pagarba yra bet kokios meilės sparnai, be kurių ji negali mums ir kitiems žmonėms suteikti laimės ir pilnatvės. Jei nebus pagarbos, nebus ir meilės, jei stigs pasitikėjimo, meilė neteiks jokio džiaugsmo. Mylėdami kitus žmones esame pažeidžiami, nuviliami, išduodami. Todėl sakoma, kas pasirenka iš tiesų mylėti, tas renkasi ir kentėti. Meilė prilyginama arba supainiojama su jausmais, malonumais, pramogomis, geiduliais, aistra. Supainiota meilė skaudžiai nudegina. Bet Dievo palankaus rūpesčio dėka gali atvesti prie tikros meilės suvokimo ir jos patyrimo. Nors ir kaip iškreipta meilė būtų nudeginusi, nuvylusi, vis dėlto verta stengtis suprasti, kas yra tikra meilė artimui ir ją patirti. Reikia nepavargti mylėti, kad būtume panašesni į Dievą, keistume savo širdį ir aplinkinį pasaulį.

Šv. Augustinas sakė, kad nėra tokio kieto, geležinio žmogaus, kurio nebūtų galima įveikti meilės ugnimi. Ten, kur yra tikra, kantri, rūpestinga, švelni, atjaučianti, pasiaukojanti, ištikima meilė, nejaučiama sunkumo, visos naštos pakeliamos su lengvumu ir didžiu džiaugsmu. Pakanka prisiminti Jėzaus Kristaus pasiaukojančią meilę, parodytą ant Kryžiaus medžio, ir suprasime, kaip iš tiesų žmogus gali mylėti savo artimą. Kai ne tik kalbame apie meilę, bet ir Jėzaus pavyzdžiu nors truputėlį stengiamės mylėti tuos žmones, kuriuos Viešpats mums gyvenimo kelyje dovanoja, tuomet iš tiesų ne tik priartėjame, bet ir įžengiame į Dievo Karalystę. Kas iš tiesų myli, jau patyrė, ką reiškia būti danguje…

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-09-10.pdf