Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ pradėjome gavėnią, šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventės dieną – įgyja savo pilnutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia „perėjimas“. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi mes esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo.

Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą grindė Velykų faktu; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo gyvenimo šerdimi ir centru. Visa krikščionių liturgija, tikra šio žodžio prasme, buvo Velykų liturgija; kai bendruomenė susirinkdavo, prisikėlęs Kristus buvo tarp jų. Kai krikščionys susirinkdavo studijuoti Dievo žodžio Šv. Rašte, kai jie dalyvaudavo šv. Mišių aukoje, prisikėlęs Viešpats būdavo ten. Jie susirinkdavo švęsti Jėzaus prisikėlimo, jo pergalės prieš nuodėmę bei mirtį, ir iš anksto numatyto savo pačių, kaip Kristaus mokinių, prisikėlimo. Būti krikščioniu reiškia tikėti priskėlusiu Kristumi. Kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos. Sekmadienis su šv. Mišių auka yra švenčiamas kaip savaitinė Prisikėlimo iškilmė.

Kokie buvo naivūs ano meto žmonės manę, jog Dievą galima nužudyti nuožmiai kankinant ir galiausiai prikalant prie kryžiaus. Jie pamiršo patį svarbiausią dalyką – Dievas yra nenužudomas! Apaštalai skelbė: „Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą.“ Kai kas dar ir šiandien kalba, jog Dievo nėra, iš viso negali būti, kiti pareiškia – mes Dievą atmetame. Jie nužudo Dievą savo arba kitų žmonių širdyje. Labai nedaug tėra tokių, kuriems jau šiandien atsiveria akys ir kurie siaubo apimti ima suvokti, jog Dievui mirus žmogus ir pasaulis atsiduria ant pražūties skardžio. Šv. Raštas sako, kad tik beprotis gali sakyti, jog nėra Dievo. Iš savo asmeninio patyrimo filosofas Nyčė žinojo, kad ligi beprotiškumo klaiki yra netikinčiojo žmogaus vienatvė: „Gilesniam žmogui reikia draugų; nebent jis dar tebeturėtų Dievą. Aš gi neturiu nei Dievo, nei draugų.“

Šiandien turime prisipažinti, jog ne kartą esame Jėzų išdavę kaip apaštalas Petras arba Judas. Prisipažinti, jog ne visada tikėjome, jog Jėzus yra mūsų gyvenimo pilnatvės versmė.

Vienoje savo grandiozinėje kompozicijoje, pavadintoje „Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus“, dailininkas Guglielmo Achtermannas nutapė ir save tarp kitų paveikslo personažų, ant atremtų į kryžių kopėčių viršaus betraukiantį vinis iš Jėzaus kojų. Į klausimą, kodėl save taip nutapė, dailininkas atsakė: „Daugelis mano profesijos žmonių gausiomis nuodėmėmis įkalė daug vinių į Jėzaus kūną. Man atrodo, jog pats laikas kai kurias ištraukti.“ Mieli tikintieji, kad ir kokių profesijų būtume, privalome atsilyginti už padarytą blogį, prisikeldami iš nuodėmių kiekvieną dieną dėka Kristaus prisikėlimo iš numirusių.

Apaštalas Paulius sako: „Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose. Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių. Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 15–16).

Krikščioniškas gyvenimas yra sunkus, nes paženklintas Kristaus kryžiaus kančios. Tai ištikimybės Kristui heroizmas. Kristaus prisikėlimas mums garantuoja, jog mūsų pergalės ginklas yra mūsų rankose: „Pagaliau būkime tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas… Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą… Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 10–17). Pats Kristus mums yra ginklas. Ir Jo pergalė yra mūsų pergalė.

Mūsų ir visų amžių žmonijos paguodai ir džiaugsmui virš nuodėmės, mirties ir pragaro tamsybių kaip nugalėtojas prisikėlė Atpirkėjas, taip atbaigdamas mūsų išganymo darbą. Nebe mirtis yra paskutinis žmonijos žodis ir nebe kapas žmonių galutinė vieta, bet gyvenimas ir prisikėlimas su Kristumi.

Prisikėlė! Mes tai liudijame! Iš apaštalų, mačiusiųjų jį prisikėlusį ir jį lietusių, iš pirmųjų mokinių, kankinių kraujo ir žodžių mes surinkome šį liudijimą ir su nepajudinamu tikrumu jums skelbiame, jog Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.

Prisikėlė Viešpats, per kurį mes išgelbėti, kuriame susibėga visų mūsų likimas, kuriame išsisprendžia visos mūsų dramos, įgauna vertę mūsų skausmai, kuriame visa mūsų viltis. „Kristus prisikėlė ir mes kelsimės, – anuomet sakė pal. popiežius Paulius VI, – jeigu nuoširdžiai tikėdami, kilniai gyvendami, gera darydami į Jo nemirtingą gyvenimą įskiepysime savąsias mirtingas dienas. Mirtis tikrai bus nugalėta.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-02.pdf