Mūsų eros pradžioje Jerichas buvo turtingas ir svarbus miestas, įsikūręs Jordano upės slėnyje. Jis kontroliavo pagrindinius kelius, vedančius į Jeruzalę bei į rytinį Jordano upės krantą. Šalia miesto driekėsi palmės bei visame pasaulyje žinomi balzaminiai medžiai, skleidžiantys kvapą kelis kilometrus aplinkui. Ten augo ir Evangelijoje minimas šilkmedis (sikomoras), kuris atkeliavo iš Egipto ir gerai pritapo šiltame Jericho, esančio 300 metrų žemiau jūros lygio, klimate. Žydų istorikas Juozapas Flavijus Jerichą vadino „dieviškąja žeme“, „pačia derlingiausia Palestinoje“. Romėnai iš Jericho vežė datules ir balzamą. Jų iš vietinių gyventojų paskirtiems mokesčių rinkėjams, muitininkams gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su kitais Palestinos miestais, čia įplaukos buvo kur kas didesnės, tačiau troškimas dar daugiau turėti nesumažėjo.

Pasak evangelisto Luko, Jėzaus laikais Jeriche gyveno muitininkų viršininkas ir turtuolis Zachiejus (aramėjiškai Zakki – „tasai, kurį Dievas prisimena“). Mieste žmonės jį laikė nusidėjėliu – nesąžiningai elgėsi rinkdamas mokesčius, o nuolat liesdamas pagonių monetas religiniu požiūriu buvo nešvarus. Jėzus ėjo per Jerichą. Zachiejus, be abejo, buvo girdėjęs apie Jėzų, prie kurio veržėsi minios. Jėzus darė nepaaiškinamus stebuklus, jis pagydė visame mieste žinomą elgetą Bartimiejų (plg. Mt 10, 46–52). Tad Zachiejus trokšta pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Tačiau būdamas mažo ūgio negali per minią jo išvysti. Greičiausiai evangelistas Lukas mums kalba ne vien apie Zachiejaus fizinį sudėjimą. Minioje arba miesto šurmulyje vargu ar pamatysime Jėzų. Žinoma, Zachiejus nėra aukštesnis už šią minią, kaip ir kiekvienas iš mūsų: juk ir mes dažnai nesugebame pakilti virš daugumos mąstymo.

Zachiejus turėjo pabėgėti į priekį, išeiti iš minios ir įlipti į medį. Minia nėra tik postmodernioji visuomenė, kuri mus supa; dažniausiai mūsų širdis apsupta daugybės minčių ir rūpesčių, neleidžiančių mums išeiti iš savojo egoizmo. Tad kiekvieno širdyje yra minia, iš kurios reikia išeiti. O medis, į kurį galėtume įlipti, pirmiausia simbolizuoja maldą ir tylą vienumoje. Zachiejus medyje nemojavo rankomis ir nešaukė, jis tik tyliai laukė ir tikėjosi, kad Jėzus praeis ir jis galės jį pamatyti. Medis taip pat simbolizuoja ir kitą žmogų, galintį mums padėti išeiti iš sudėtingų gyvenimo situacijų, į kurias dažniausiai įkliūname vadovaudamiesi vien tik savo išmintimi.

Jėzui stabtelėjus ir pažvelgus aukštyn, situacija galėjo atrodyti skausminga ir gėdinga: pasislėpęs muitininkas demaskuojamas visų akyse. Kai kurie žmonės veikiausiai nepraleidžia progos pasišaipyti iš medyje sėdinčio turtuolio, arba šiandien sakytume – besimeldžiančio ir tikinčio žmogaus. Jėzus tarė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). „Apsilankyti“ – šį graikišką žodį randame ir pasakojime apie du Emauso mokinius, kai jie sako Viešpačiui: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ (Lk 24, 29). Šį žodį dažnai vartoja evangelistas Jonas, norėdamas nusakyti artimą Viešpaties buvimą žmogaus gyvenime. „Apsilankyti“, „apsistoti“, „apsigyventi“ – vis to paties graikiško žodžio lietuviški atitikmenys, kaip ir šiame tekste: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ „Namai“ – tai ne tik tarp sienų esanti erdvė su stogu, bet ir visi gyvenimo jausmai bei santykiai, kuriami tuose namuose. Ir būtent ten, į tuos namus, į Zachiejaus gyvenimo patirtį, Jėzus nori įžengti ir apsistoti, nori tam tikra prasme ten ateiti ir apsigyventi: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Minia murmėdama kritikuoja Jėzų, kad jis susitepa lankydamasis nešvaraus žmogaus namuose. Anksčiau Jėzus turėdavo vienas gintis, kai jį kaltindavo, jog „šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2), o dabar Zachiejus imasi iniciatyvos ir atskleidžia tai, ką padarė Jėzaus gailestingumas: godus ir suktas muitininkas tapo savo neteisybes suvokiančiu žmogumi. Darbai, kuriuos jis ryžtasi atlikti, liudija jo naudai. Po susitikimo su Jėzumi Zachiejus sako: „Pusę savo turto aš atiduodu vargšams“ (Lk 19, 8). Gana tikroviškas žingsnis: Zachiejus nesako „atiduosiu viską“. Nustato tam tikrą ribą ir jos laikosi. Taigi nurodo tikrovišką kelią, kaip įvertinti savo situaciją, apsispręsti ir ją keisti. Svarbu įvardyti konkrečius atsivertimo žingsnius ir jų laikytis.

Jėzus patvirtina pasikeitimą, kurį Zachiejus įvardijo: šie namai daugiau nebėra nusidėjėlio namai, bet vieta, kur įžengė išganymas; jis taip pat yra Abraomo sūnus, vadinasi, Dievo pažadų gavėjas. Zachiejaus atsivertimas – ypatingas įvykis, aiškiai parodantis Jėzaus misijos esmę: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10). Zachiejaus atvejis atskleidžia, kad išganymas yra Dievo dovana per Jėzų Kristų, kuris sudaro sąlygas, jog iš žmogaus širdies galėtų iškilti geri darbai. Tačiau išganymo dovana atkeliauja per Viešpaties ir žmogaus dialogą. Reikia žmogaus atsakomybės, jo laisvo atsiliepimo į šią jam pasiūlytą dovaną. Zachiejaus „taip“ buvo ištartas palaipsniui ir skirtingais gestais: pirmiausia bėga ir lipa į medį, paskui džiaugsmingai atveria savo namų duris Viešpačiui ir galiausiai atiduoda pusę savo turto vargšams bei atlygina padarytas skriaudas. Tokį susitikimą gali patirti daugelis, bet jis gali ir neįvykti, kaip sako italų poetas Eugenio Montale († 1981), trumpą eilėraštį užbaigdamas tokiais karčiais žodžiais: „Deja, nemoku laipioti medžiais,/ o net ir pasistiebęs,/ nepamačiau Viešpaties.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-10.pdf