I. Pirmame skaitinyje pranašas Danielius sako: „Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12, 3).

Danieliaus knyga prasideda Nebukadnecaro įsiveržimu į Judėją ir belaisvių ištrėmimu į Babiloną. Tačiau Danieliaus knyga baigiasi tuo, kad Mykolas pasirodo išvaduoti Dievo tautą iš paskutiniųjų laikų Babilono. Galų gale, kaip parodyta per Danielių, Dievas veikia viską į gera Jo tautai.

Danielius ir jo draugai liko ištikimi Dievui ir parodė neprilygstamą išmintį tremties bandymuose ir iššūkiuose. Susidūrusi su sunkumais, paskutiniaisiais laikais Dievo tauta taip pat liks ištikima, ypač tuomet, kai „užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos“ (Dan 12, 1). Kaip Danielius ir jo draugai Babilone, ji parodys išmintį ir supratimą. Ji ne tik patirs išmintį kaip asmeninę dorybę, bet ir bus dėl jos uoli kitus nukreipiant į teisumą. Kai kurie mirs arba bus nužudyti, grįždami į dulkes, bet jie bus prikelti Amžinybei. Kaip sako Raštas: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie – Amžinajam Gyvenimui, kiti – gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2).

Kiekvienas Danieliaus knygos skyrius iki šiol prasidėjo pagoniškos tautos valdovo paminėjimu. Danieliaus 12 taip pat prasideda valdovu, bet skirtingai nuo visų kitų skyrių, valdovas yra dangaus didžiūnas, pasirodantis išgelbėti Dievo tautą iš jos priešų rankų.

Kai mes apžvelgėme Danieliaus 10, Mykolas yra ta pati galinga dangiška būtybė, kuri Danieliui pasirodė prie Tigro upės. Ten jis pasirodė kaip Dievo tautos atstovas iš dangaus. Jis taip pat pasirodo kitose Danieliaus knygos vietose kaip Žmogaus Sūnus (Dan 7), Galybių Vadas (Dan 8) ir Pateptasis Vadas (Dan 9). Taigi Mykolas, kurio vardas reiškia – „kas yra toks, kaip Dievas?“, turi būti niekas kitas, bet Pats Jėzus.

Svarbu pažymėti Mykolo įsikišimo laiką. Pasak Dan 12, 1, tai įvyksta „anuo metu“ (Dan 12, 1). Šis posakis nusako Dan 11, 40-45 paminėtą laiką. Tai laikotarpis, kuris tęsiasi nuo Popiežiaus kritimo 1798 m. iki prisikėlimo laikų pabaigoje (Dan 12, 2).

Veiksmažodyje „pasirodys“, pavartoto Dan 12, 1 ir nusakančio Jo elgesį, galima įžvelgti dvi svarbias Mykolo darbų puses. Pirma, veiksmažodis „pasirodys“ nusako karalių atsiradimą, kad užkariautų ir valdytų. Šis žodis taip pat pirmiausia sietinas su karine prasme. Tai rodo, kad Mykolas veikia kaip karinis vadas, saugantis savo tautą ir vedantis ją ypatingu būdu paskutiniaisiais didžiosios kovos etapais.

Antra, veiksmažodis „pasirodys“ taip pat nusako teismą. Mykolas „pasirodo“ veikti kaip Užtarėjas Dangaus teisme. Kaip Žmogaus Sūnus, Jis ateina prie Ilgaamžio, kad atstovautų Dievo tautai teismo metu (Dan 7, 9-14). Taigi Mykolo pasirodymas ar atsistojimas parodo karines ir teisines Jo darbo puses. Kitaip tariant, Jam suteikta galia įveikti Dievo priešus ir atstovauti Dievo tautai Dangaus teisme.

Pagalvokite, ką reiškia žinoti, kad Mykolas pasirodo vardan mūsų net ir dabar. Kokią viltį tai teikia jums, nusidėjėliui?

Mykolo įsikišimo laikas taip pat apibūdinamas kaip nematytų vargų metas. Tai atitinka laiką, kai Dievo Dvasia bus atimta iš maištaujančios žmonijos. Tada septynios paskutinės negandos, kaip Dievo rūstybės išraiška tautoms, bus išlietos ant paskutiniųjų laikų Babilono (Apr 16; Apr 18, 20-24) ir ant pasaulio bus išlietos tamsos galios. Apie šį laikotarpį E. Vait rašė: „Šėtonas įstums žemės gyventojus į vieną didįjį, bet jau paskutinį sielvartą. Dievo angelams nustojus stabdyti stiprius žmogiškųjų aistrų vėjus, visi kovos elementai įsisiautės. Visas pasaulis bus įtrauktas į pražūtį, žymiai baisesnę už tą, kuri ištiko senovės Jeruzalę“ (Didžioji kova. 2017. 533 p.).

Tačiau Dievo tauta bus išgelbėta per šį baisų laikmetį, nes, Danguje vykstant teismui, jie buvo nuteisinti Jėzaus, Vyriausiojo Kunigo Danguje, ir jų vardai buvo įrašyti knygoje.

Norint suprasti šios knygos reikšmę, turėtume nepamiršti, kad Rašte minimos dviejų rūšių dangiškos knygos. Vienoje iš jų yra vardai tų, kurie priklauso Viešpačiui, kartais ji vadinama gyvenimo knyga (Iš 32, 32; Lk 10, 20; Ps 69, 29; Fil 4, 3; Apr 17, 8).

Be gyvenimo knygos, Šventajame Rašte paminėta knyga, kurioje surašyti žmonių darbai (Ps 56, 9; Mal 3, 16; Iz 65, 6). Šios knygos naudojamos Dangaus teisme nustatant kiekvieno asmens pasišventimą Viešpačiui. Tai dangaus įrašai, „duomenų bazės“, kuriose yra kiekvieno žmogaus vardas ir darbai. Kai kurie žmonės nesutinka su tuo, kad jų vardas ir ypač jų darbai yra įrašyti Danguje. Tačiau mums pašventus mūsų gyvenimą Kristui, mūsų vardai įrašomi į gyvenimo knygą, o mūsų blogi darbai išbraukiami teisme. Šis dangiškasis įrašas suteikia teisminius įrodymus visai Visatai, kad mes priklausome Jėzui ir todėl turime teisę būti apsaugoti vargų metu.

Kodėl tik mūsų tikėjimu Kristumi mums priskiriamas teisumas yra mūsų vienintelė viltis, kad mūsų vardas būtų „įrašytas knygoje“?

Danielius pateikia tikriausiai aiškiausią nuorodą Senajame Testamente į ateinantį prisikėlimą. Tyrinėdami šią eilutę galime sužinoti labai svarbių tiesų. Pirma, kaip rodo „miego“ metafora, jokia nemirtinga siela negyvena žmogaus kūne. Žmonės yra nedaloma kūno, proto ir dvasios vienybė. Mirties metu žmogus nustoja būti ir lieka nesąmoningas iki prisikėlimo. Antra, ši eilutė nusako artėjantį prisikėlimą kaip atvirkštinį procesą to, kas įvyko dėl nuodėmės. Iš tiesų posakis, išverstas – „žemės dulkėse“, originale Dan 12, 2 reiškia „dulkių žemę“. Ši neįprasta žodžių seka nurodo į Pr 3, 19, vos antrą eilutę Rašte, kurioje žodis – „žemė“ parašytas prieš žodį – „dulkes“. Tai reiškia, kad mirties paskelbimas Adomo nuopuolio metu bus atšauktas ir mirtis nebeviešpataus. Kaip Paulius sako: „Pergalė sunaikino mirtį“ (1 Kor 15, 54).

Mirtis čia viską sugriauna ir pabaigia. Bet mums duotas pažadas, kad tikintiesiems mirtis netaria lemiamo žodžio. Mirtis yra nugalėtas priešas. Kristui sutraukius mirties grandines ir pakilus iš kapo, Jis smogia mirtiną smūgį mirčiai. Dabar galime pažvelgti už laikinosios mirties tikrovės į galutinę gyvenimo, kurį mes gauname iš Dievo Kristuje, tikrovę. Kadangi pasirodė Mykolas (žr. Dan 12, 1), priklausantieji Jam taip pat pasirodys. Jie pakils iš žemės dulkių, kad amžinai spindėtų tarsi žvaigždės.

Kaip gyvenimo sunkumuose ir kovose galime semtis vilties iš prisikėlimo pažado? Kodėl, iš tikrųjų, visa kita yra beveik beprasmiška?

Esminės knygos dalies pabaigoje (Dan 10, 1 – 12, 4) pranašui liepiama ją užantspauduoti iki pabaigos meto. Tuo pačiu atsikvėpimu angelas išpranašauja, kad „daugelis bus pasimetę, ir pažinimas vis labiau plis“ (nedorumas) (Dan 12, 4). Nors kai kurie tyrinėjantieji Danieliaus knygą šiuos žodžius laiko mokslo pažangos prognoze, ir šie žodžiai gali tai reikšti, kontekstas, atrodo, sako, kad – „pasimetę“ reiškia Danieliaus knygos tyrinėjimą. Iš tiesų žvelgiant į istoriją pastebime, kad Danieliaus knyga amžius buvo sunkiai suprantama literatūra. Ji galėjo būti žinoma ir tyrinėjama kai kuriose vietose, tačiau kai kurie jos esminiai mokymai ir pranašystės liko slėpiningos. Pavyzdžiui, pranašiškos žinios, susijusios su dangiškosios šventyklos apvalymu, teismu, mažojo rago tapatybe ir veikla, kartu su šiomis pranašystėmis susijusiu laiku, buvo neaiškios.

Tačiau ši knyga buvo galutinai atskleista ir jos turinys visiškai apreikštas tik pabaigos metu. Kaip rašė E. Vait: „Tačiau 1798 m. nuo pranašo Danieliaus knygos buvo nuimtas antspaudas, daugelis pasisėmė žinių apie pranašystę ir pradėjo skelbti iškilmingą tiesą apie artėjantį Teismą“ (Didžioji kova. 2017. 308 p.). „XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje prabudo naujas susidomėjimas Danieliaus knygos ir Apreiškimo knygos pranašystėmis atskirose žemės vietose. Šių pranašysčių tyrinėjimas lėmė plačiai paplitusį įsitikinimą, kad Kristaus antrasis atėjimas yra arti. Daugybė aiškintojų Anglijoje, Juozapas Vulfas (Joseph Wolff) Artimuosiuose Rytuose, Manuelis Lakunza (Manuel Lacunza) Pietų Amerikoje ir Viljamas Mileris (William Miller) Jungtinėse Valstijose kartu su daugybe kitų pranašystės tyrinėtojų skelbė remdamiesi Danieliaus knygos pranašysčių tyrinėjimu, kad Antrasis atėjimas buvo čia pat. Šiandien šis įsitikinimas virto pasaulinio judėjimo varomąja jėga“ (The Seventh-day Adventist Bible Commentary, vol. 4, 879 p.).

Pagalvokime apie didelį šiandien turimą pranašumą, kad galime žvelgti atgal į istoriją ir matyti, kaip išsipildė šios istorinės Danieliaus knygos pranašystės. Kaip tai turėtų padėti mums pasitikėti visais Dievo pažadais?

Įdomu tai, kad šie įvykiai klostosi prie „upės“ arba Tigro, paskutinės Danieliaus pagrindinio regėjimo vietos (Dan 10, 4). Tačiau čia pavartotas žodis nėra įprastas hebrajų kalbos žodis „upė“, bet terminas „ye‘or“, kuris paprastai nusako „Nilo upę“. Tai mums primena Išėjimą ir parodo, kad lygiai taip, kaip Viešpats išgelbsti Izraelį iš Egipto, Jis išgelbės savo tautą paskutiniaisiais laikais.

Pateikiami trys pranašiški laiko suskirstymai. Pirmasis – vienas laikotarpis, du laikotarpiai ir pusė laikotarpio – atsako į klausimą: „Kada ateis šių nuostabių dalykų pabaiga?“ (Dan 12, 6) „Nuostabių dalykų“ reiškia tai, kas pavaizduota Danieliaus 11 regėjime, Danieliaus 7 ir 8 plėtotėje. Konkrečiau šis laikotarpis buvo paminėtas Dan 7, 25, o vėliau Apr 11, 3; Apr 12, 6. 14 ir Apr 13, 5. Jis taip pat atitinka 1260 metų Popiežiaus viešpatavimo, trukusio nuo 538 m. prieš Kristų iki 1798 m. po Kristaus. Ir Dan 11, 32-35 nurodo į tą patį persekiojimą, neminint jo trukmės.

Kiti du laikotarpiai – 1290 ir 1335 dienų – atsako į klausimą: „Kada ateis šių nuostabių dalykų pabaiga?“, – to pats Danielius teiravosi vilkinčiojo drobiniais. Ir abu laikotarpiai prasideda kasdienės deginamosios aukos nutraukimu ir siaubingos pabaisos pastatymu. Tyrinėdami Danieliaus 8, mes sužinojome, kad kasdienė deginamoji auka reiškia nuolatinį Kristaus tarpininkavimą, kuris buvo pakeistas suklastota garbinimo sistema. Taigi šis pranašiškas laikotarpis turėtų prasidėti 508 m. po Kristaus, kai frankų karalius Chlodvigas priėmė katalikų tikėjimą. Šis svarbus įvykis nutiesė kelią Bažnyčios ir valstybės sąjungai, vyravusiai viduramžiais. Taigi 1290 dienų baigėsi 1798 m., kai Popiežius buvo suimtas vadovaujant Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. 1335 dienos, paskutinis Danieliaus knygoje paminėtas pranašiškas laikotarpis, pasibaigia 1843 m. Tai buvo Mileritų judėjimo ir atnaujinto Rašto pranašysčių tyrinėjimo laikotarpis. Tai buvo artėjančio Jėzaus sugrįžimo laukimo ir vilties laikas.

Visoje Danieliaus knygoje matome du dalykus – persekiojamą Dievo tautą ir galiausiai Dievo tautos nuteisinimą ir išgelbėjimą. Kaip ši tikrovė gali mums padėti stengtis likti ištikimais, nepaisant esamų išmėginimų?

„Pranašystės pateikia įvykių seką, jie vyks iki Teismo pradžios. Tai labiausiai galima pasakyti apie pranašo Danieliaus knygą. Tačiau pranašystę, kuri siejosi su paskutinėmis dienomis, Danieliui buvo liepta paslėpti ir užantspauduoti iki pabaigos meto. Taigi žinia apie Teismą, kuri rėmėsi šių pranašysčių išsipildymu, negalėjo būti paskelbta anksčiau negu ateis laikas. Tačiau, pasak pranašo, tuo metu ‚daugelis bus pasimetę, ir pažinimas vis labiau plis‘ (nedorumas) (Dan 12, 4). Apaštalas Paulius įspėjo Bažnyčią nelaukti Kristaus atėjimo Jo laikais. ‚Pirmiau – sako Jis, – turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus‘ (2 Tes 2, 3). Mes galime laukti savo Viešpaties atėjimo ne anksčiau negu įvyks didysis atsimetimas ir baigsis ilgas nedorybės žmogaus valdymo laikotarpis. Nedorybės žmogus, kuris taip pat pavadintas ‚nedorybės slėpiniu, pražūties sūnumi ir Nedorėliu‘ simbolizuoja Popiežiaus valdžią, kuris, pasak pranašystės, turėjo viešpatauti 1260 metų. Šis laikotarpis baigėsi 1798 m., todėl Kristus negalėjo ateiti iki to laiko. Apaštalo Pauliaus įspėjimas apima visą krikščionybės erą iki 1798 m. Tik po to turėjo būti skelbiama žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą“ (E. Vait. Didžioji kova. 2017. 308 p.).

II. Antrame skaitinyje apaštalas Paulius Laiške Hebrajams rašo: „Vienintele atnaša Jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams“ (Hbr 10, 14). Gana dažnai Dievas turi atsarginį būdą mūsų pasaulio sugedimui įveikti. Užkariauti, bet ne kardu (Mt 26, 52), nugalėti mirtį mirtimi (Hbr 2, 14), tiems, kurie žiūrėdami nemato, o klausydami negirdi, kalba palyginimais (Mt 13, 13),o kovoti su tingėjimu pataria siūlydamas… poilsį.

Ironiška, bet kai žmogui tiesiog liepiame: „Eik dirbti!“, dažnai tai tik dar labiau įsuka neveiksmingą darbo ir poilsio ciklą. Taip mes nepasakome to, kas iš tiesų turėtų būti pasakyta. Ir senovės Izraeliui, ir šio tūkstantmečio žmonėms galima pasakyti: Kas nemoka ilsėtis, tas blogai dirba. Tingiam žmogui reikia naujos poilsio teologijos.

1.Atrask poilsį nuo užsispyrimo ir kvailumo. „Vargas maištingiems vaikams, ­– tai VIEŠPATIES Žodis, – kurie vykdo užmojį, tačiau ne Mano, ir sudaro sąjungas, tačiau ne Mano dvasios, kraudami nuodėmę ant nuodėmės!“ (Iz 30, 1). Net tinginiai kuria planus, bet savo vaikams Dievas duoda malonę pamatyti, kuo skiriasi kvailio planas (Pat 3, 29) ir išmintingo žmogaus planas. Kas planuoja gerus dalykus, džiaugsis (Pat 12, 20).

Kalbant apie poilsį, Dievas liepia mums liautis išsisukinėti, viliantis, kad viskas bus gerai. Stiprink savo viltį planuodamas. Tikėjimas ir sąmoningumas nekenkia. Dievas numatė šabą – tad stabtelėk, atidėk visus savo darbus ir leisk šabui atlikti savo užduotį – įvesti tvarką tavo širdyje ir gyvenime. Taip, planavimas reikalauja laiko ir jėgų. Sustabdykime kiek įmanoma daugiau savo darbų, tačiau nepasiduokime neapgalvotam neveiklumui, kuris atveria duris tingėjimui. Netikras, paviršutiniškas poilsis – nėra poilsis. Liaukis tuščiai dirbęs, kad iš tiesų galėtum kibti į darbus ir gerai dirbti. Sustok, kad galėtum pakreipti savo veiklą ir gyvenimo ritmą nuo kvailysčių prie išminties, kad atpažintum ir ištrūktum iš neveiksmingo darbo ir netikro poilsio rutinos.

2. Pailsėk nuo pataikavimo sau. Tingėjimas – tai apsinuodijimas netikrų dievų siūlomais dalykais – malonumais, patogumais, savęs ar kitų aukštinimu, siekiu pabėgti nuo visų ir visko. Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok (1 Sam 1, 14), kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas (Įst 29, 6). Vynas simbolizuoja visą ordą stabų, šaukiančių prie žmogaus – kiekvieno žmogaus – širdies vartų (Jer 17, 9). O tingumas – bevertis „apdovanojimas“ už daugelį dalykų. Tinginys neatlieka savo darbų ir pareigų: Tinginys nearia dėl šalčio, todėl derliaus metu elgetaus ir nieko neturės (Pat 20, 4).

Didžiulė laisvė yra pamatyti ir suvokti, kad esame tingūs, kad mūsų neveiklumas nėra nekaltas. Kai kas  nuolatos traukia grandinę ant mūsų kaklo: „Stok“, „Veik“, „Palepink save“ arba „Pasiduok“. Juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu (2 Pt 2, 19). Tingėjimas nėra pasyvumas, kuriuo jis apsimeta. Tai aktyvus pasirinkimas paklusti kai kam – kai kam kitam nei Jėzus Kristus. Tačiau šabo Viešpats siūlo mums laisvę: Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 14).

3. Pailsėk nuo stengimosi būti Dievu. Šabo poilsis nėra kokia nors mistinė tvarios energijos forma – kosminė pertrauka, sušvelninanti gyvenimo rūpesčius. Ne, šabas yra poilsis Dieve. Tai gyvenimas, suvokiant savo priklausomybę, – kai tau nereikia būti Dievu, nebereikia pačiam visko kontroliuoti. Gyvenime mes susiduriame su sunkumais, kurie įtraukia daug daugiau asmenų ir vyksta platesniame kontekste nei tik aš pats, mano poreikiai, mano gebėjimai, mano baimės… Ir tai, kas tau atrodo neįmanoma, suvereniam Dievui veikiant, kad viskas išeitų į gera, yra tarsi pasivaikščiojimas parke (Iz 28, 2; Rom 8, 28).

Liaukis vis stengtis pasitraukti iš neegzistuojančio pasaulio – pasaulio, kuriame manaisi turįs viską kontroliuoti, nes kitaip jis sugrius. Priklausomybė yra beviltiškas bandymas pabėgti nuo šios įtampos. Mes negauname to, ko trokštame, ir iš nevilties pasiduodame priklausomybėms. Ir taip be galo. Šabas suteikia galimybių suvokti ir išpildyti už mūsų norų glūdinčius troškimus – teisėtus žmogiškus poreikius, slypinčius po iškreiptais, paviršutiniškais geismais.

Šabas neleidžia įsigalėti didžioms ir apgailėtinoms mintims, kad mes patys esame dievai, bet padeda atrasti poilsį Dieve – Jėzuje Kristuje. Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse (Iš 20, 8-10). Tai daugiau nei poilsis nuo darbo, prasidedančio 9 val. ir besibaigiančio 17 val., daugiau nei poilsis nuo kasdienių darbų. Tai – kvietimas ilsėtis nuo… stengimosi būti Dievu. Pailsėk nuo visko, kas tau atrodo dieviška. Liaukis kontroliuoti ateities pasaulius: Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mt 6, 34).

4. Poilsis nuo menkaverčių malonumų. K. S. Luisas pastebi: „Mes esame pasidalijusios būtybės, kvailiojančios ir besimėgaujančios gėrimais, seksu, ambicijomis, kai mums duotas tobulas džiaugsmas. Elgiamės tarsi kvaili vaikai, lūšnyne kepantys smėlio pyragus“. Ir Luisas čia kalba ne apie nekaltus malonumus, bet apie nepailstančius, nuolat ko nors reikalaujančius vergvaldžius dievus. Įvairūs kompiuteriniai žaidimai, sporto kanalai, fotografija – tai naujai „iškepti“, dėmesio siekiantys mūsų purvinos balos dievai, – paprasčiausiai atsisėsk, įsipilk kiek vandens ir garbink.

Jėzus Kristus siūlo taip pakeisti gyvenimą, kad ir sunkiai dirbdamas galėtum mėgautis visaverčiu poilsiu ir būtum laimingas. Nebijok – tai, ką Jis siūlo, neišstums iš gyvenimo tavo mėgiamų dalykų, tavo hobio, bet padės atrasti tiems dalykams teisingą vietą mūsų širdyje. Poilsis nuo betikslio džiaugsmo leidžia mums pabėgti ir nuo betikslio darbo, kad neaptingtume, bet būtume sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus (Hbr 6, 12). Šabas suteikia mums tikslą ir priemones, kurios padės peržiūrėti savo prioritetus ir praplėsti savo širdį taip, kad galėtume gyventi kvėpuodami visa krūtine ir nuoširdžiai džiaugtis.

Už kiekvieną jums žinomą tinginį, kuris buvo įtikintas ir pasikeitė dėl to, kad buvo išjuoktas, galiu duoti dešimt, kurie dar labiau pasitraukė nuo realybės į priklausomybę. Dažnai įsakymas veikti – be motyvacijos, be tikslo, – raginimas dirbti tik dėl to, kad dirbtum, tik dar labiau įklampina žmogų į tinginystę. Jeigu norime, kad žmogus pakiltų nuo sofos ir imtųsi darbo, turime būti pasiruošę su malone ir tiesa įtikinti jį dėl tinkamos priežasties sunkiai dirbti ir gerai ilsėtis. (2).

Jėzus Kristus yra daugiau nei pavyzdys. Jis įkūnija malonę, pasireiškiančią silpnume. Jis yra silpno žmogaus, kuris vis nusideda, Gelbėtojas. Jis duoda pavargusiam jėgų <…> Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų (Iz 40, 29-31). Kristus yra kur kas daugiau nei vyro archetipas. Jis atleidžia žmonėms, kurie nesekė Jo pavyzdžiu (Kol 1, 14), ir einant laikui įgalina juos būti panašius į Jį (2 Kor 12, 8-10).

5. Ilsėtis Dievo glėbyje. Jėzus parodo pavyzdį ir įgalina tikram darbui. O Šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje (Hbr 10, 12). Jis ten dėl mūsų, kad prisikeltų mumyse. Jėzus ilsisi dėl mūsų, kad galėtų dėl mūsų darbuotis. Jis vieną kartą už visus atliko darbą ir vis dar darbuojasi mumyse (Fil 2, 13), kol mus ištobulins (Fil 1, 6). Atkreipkite dėmesį į darbo ir poilsio tvarką: Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hbr 10, 14).

Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mt 12, 8). Jis atėjo ne paniekinti ankstesnės kartos žmonių, Jis –  ne žmones kaltinantis pamokslininkas, ir žmonėms nereikia šabo ginti. Jėzus Kristus yra Viešpats, Kuris mirė, kad išgelbėtų mus nuo tinginystės. Gali prireikti laiko, kol suvoksime Jo požiūrį į poilsį ir darbą, ir kol tinginys pavirs darbštuoliu, tačiau Jo malonės ir jėgos šiam tikslui pasiekti tikrai pakanka.

Apaštalų darbų knygos pradžioje Lukas užrašė: Tuomet jie (apaštalai) sugrįžo į Jeruzalę iš vadinamojo Alyvų kalno, buvusio netoliese, kiek leidžiama nueiti šabo dieną (Apd 1, 12). Daugelis žmonių yra būtent šiame taške – nuo įprastos kasdienio gyvenimo šlovės, nuo teisingos nekaltų malonumų vietos, nuo laisvės nuo priklausomybių, nuo įmanomo bei efektyvaus ir aktyvaus darbo, t. y. nuo tikro poilsio ir tikro darbo juos skiria per šabą leidžiamas nueiti atstumas.

Jei tingus žmogus stengsis dirbti, nesuvokdamas platesnio poilsio konteksto, reikalai tik blogės. Nėra kitos pakankamai stiprios valios ar jėgos, kuri nutrauktų vis besisukantį žmogiškos tinginystės ratą, – tai įmanoma tik suvokus, ką reiškia ilsėtis Dieve.

Mes visi pažįstame „nepataisomų“ žmonių, tačiau niekas nėra susidūręs su ribota Šventąja Dvasia. Ne, su Dievu visa yra įmanoma – net pakeisti paprastą, tingią žmogaus širdį, padėti jai atrasti tikrą darbą ir tikrą poilsį. Dievas iš tiesų atskleidė mums geresnį gyvenimo pavyzdį: Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę – pažinimu, pažinimą – susivaldymu, susivaldymą – ištverme, ištvermę – maldingumu, maldingumą – brolybe, brolybę – meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime(2 Pt 1, 5-8).   

Atmeskime tai, kas nesvarbu, ir ilsėkimės nuo pastangų įtikti žmonėms ir kaltės, kad nepadarėme darbų, kurių nenorime daryti. Šabas prasideda, kai įeini į savo kambarį ir meldiesi savo dangiškajam Tėvui (Mt 6, 6). To nepasieksi tik perskaitęs krūvą „padėk sau“ knygų, padaręs sprendimą ar tik savo atkaklumu.

Numatyk vietą ir laiką, kurį praleisi su Dievu, priimk iš Dievo ateinančią išmintį, padėsiančią pasiekti, kad mūsų darbai ir poilsis būtų prasmingi. Vis labiau skubančiame ir vis daugiau reikalaujančiame šių dienų pasaulyje tingėjimas yra pati prasmingiausia realybė, kurią galime suvokti. Tačiau, artėjant prie mylinčio Dievo ir vis labiau atrandant Jo numatytą šabo poilsį, nerimstanti tingėjimo tironija vis dėlto diena iš dienos, šabas po šabo praranda savo galią. Tuomet ir gyvenimas, ir darbas bus prasmingesni, kupini atgaivos ir vaisingesni.

III. Šio sekmadienio Evangelija kalba apie pasaulio pabaigą. Pasaulio pabaiga visada domino žmogų. Pasaulyje reguliariai vis atsiranda įvairios prognozės, spėjimai, pranašavimai, kurie kalba apie netolimą pasaulio pabaigą. Nemažai visokių sektų vis bando „pataikyti“ su viena ar kita data, bet joms tai nepavyksta. 

Kristaus tikslu niekada nebuvo noras gąsdinti žmogų arba nusakyti konkretų terminą kada pasaulio pabaiga turi ateiti. Jis norėjo perduoti svarbias tiesas, kurios yra susijusios su žmogaus išganymu. Kada bus pasaulio pabaiga nėra taip svarbu, nes visada reikia būti pasiruošusiu, kitaip sakant, visada reikia gyventi Evangelija.

Neabejotinai kiekvienam iš mūsų šis terminas praktiškai bus susijęs su mūsų mirties akimirka. Tačiau Dievas nenori, kad mes iš anksto žinotume tą akimirką. Ši paslaptis priklauso žmonijos esmei iki tokio laipsnio, jog net Dievo Sūnus, Kuris tapo Žmogumi, taip pat neturi galios to apreikšti žmonėms.

Mąstydami apie paskutinius dalykus, kurie turi įvykti svarbu suprasti, kad baisūs kataklizmai, nelaimės, gamtinės katastrofos vyksta kiekvienoje kartoje. Kiekviena karta patiria savus sukrėtimus, kurie būtent jai yra artėjančios Dievo Karalystės ženklas.

Išgirsti Dievo kvietimą bet kuris laikas yra tinkamas. Mūsų žemiškojo gyvenimo pabaiga visuomet yra staigmena…

Netgi tuomet, kai atsisveikinimas su šiuo pasauliu ateina po ilgos ir kankinančios ligos, vieną kelio etapą baigianti ir atverianti kitą, galutinę, tikrovę akimirka neišvengiamai reiškia egzistencinį sukrėtimą. Tada trūkinėja visi jausminiai ryšiai, užtemsta saulė, mėnulis daugiau nebeatspindi šviesos, ir nuo mūsų kasdienybės dangaus žvaigždės pabyra žemyn. Neišvengiamas atsiskyrimo jaudulys…

Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena. Nors 66-70 m. po Kr. mokinių persekiojimas ir Jeruzalės sugriovimas išsklaidė krikščionis, žymėjo ikikrikščioniškos eros ir senojo pasaulio pabaigą, tačiau šis išsklaidymas leido liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms (Mk 13, 10), pradėti naujos eros ir naujo pasaulio pradžią, o subūrimas „nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mk 13, 27) atneš galutinį Dievo Karalystės išsipildymą, įves į galutinį džiaugsmo susitikimą.

Įvykio aprašymas – didingas. Jo tikslas yra perteikti, pasitelkiant Senojo Testamento įvaizdžius, galutinio triumfo mintį. Kaip Izraeliui išeinant iš Egipto jūra pamatė juos ir pradingo, kalnai šokinėjo lyg ėriukai nuo Viešpaties Artumo (Ps 114), taip bus ir Viešpačiui sugrįžtant: visa Visata bus sukrėsta.

Saulė, mėnulis, žvaigždės ir visos dangaus galybės bus sukrėstos, nes dangaus debesyse pasirodys su visa Savo šlove Žmogaus Sūnus. Į šį susitikimą su Juo visa istorija yra vedama kantrios ir išmintingos Dievo rankos.

Kūrinija keliauja į galutinį Žmogaus Sūnaus apreiškimą, nes kiekvienas žmogus tik jame yra Tėvo sūnus ir dukra. Pasaulio pabaiga nėra prasmegimas į nieką, bet kiekvienos vilties išsipildymas, pilnatvė, kurios negalime net įsivaizduoti, nes tai yra anapus ir pranoksta bet kokį mūsų lūkestį. Kūrinija siekia visomis savo galiomis to, kuriame ir per kurį buvo sukurta (Kol 1, 15-16), nes jos Kūrėjas yra gyvybė viso to, kas egzistuoja.

Pasaulio pabaigoje nėra nieko siaubingo. Tai sužadėtinės, atpirktųjų bendruomenės, kuri Dvasioje kviečia: „Ateik!“, ir Sužadėtinio, kuris atsako: „Taip, aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 17-20) susitikimas. Todėl Jėzus, kalbėdamas apie paskutiniąsias dienas, sako: „Supraskite, jog Jis jau arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29).

Šis įvaizdis taip pat ir kitose Šventojo Rašto vietose ragina tikinčiuosius būti pasirengusius priimti Viešpatį, Kuris ateina: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (Apr 3, 20).

Prie mūsų gyvenimo kiekvienos dienos durų yra Viešpats, Kuris beldžia ir laukia, kad būtų priimtas, nes kiekviena diena yra nepakartojama, paskutinė, nebesugrąžinama. Nežiūrint kiek dar laiko kiekvienam iš mūsų liko gyventi šioje nuostabioje Žemėje, vis dėlto šiandien prie šio slenksčio – perėjimo iš čia į anapus – esame arčiau, negu vakar.

Šlovingas Viešpaties atėjimas ir Jo teismas turi savo praeitį, Kryžių, kur viskas jau atlikta (Jn 19, 30), dabartį, kurioje gyvename sekdami Kristų, ir ateitį, kai bus atlikta visa tai, kas jau įvyko Kristuje ir vyksta šiuo metu mumyse. Istorija yra paženklinta Kryžiumi, Dievo pilnatvės šlove.

Dievo galinga ranka, kuria Dievas nugalėjo blogį (Įst 7, 18-19; Ps 89, 11; Ps 136, 12; Apd 13, 17), yra gailestingos Sūnaus rankos, prikaltos prie Kryžiaus ir ištiestos visiems žmonėms. Pasaulio Teisėjas yra Tas, Kuris mirė ant Kryžiaus už visus nusidėjėlius.

Bet kada tiksliai ateis Viešpats? Tai žino tik Tėvas. Jėzus to neatskleidė niekam, nes Tėvas Jam, jo žmogiškai prigimčiai, nepaskyrė tos užduoties. Jono Evangelijoje užrašyta Kristaus malda Tėvui: „Tavo Man patikėtus Žodžius Aš perdaviau jiems“ (Jn 17, 8). Paskutinės dienos data nebuvo skirta perduoti žmonėms.

Nūnai visa istorija yra ne kas kita, kaip Dievo kantrumo laikas – gebėjimas su meile laukti žmogaus (Lk 15, 20). „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 8-9), nes Dievas, mūsų Išganytojas, „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jo „namai būtų pilni“ (Lk 14, 23).

Jei mes rūpinamės kiekvieną savo gyvenimo akimirką gyventi vienybėje su Viešpačiu, kodėl turėtume stengtis sužinoti Jo atėjimo dieną ir valandą? Juk mes jau esame su Juo. Kai ateis ta diena, kuomet Jėzus pasibels į mūsų širdies duris, kviesdamas eiti su Juo, suprasime, kad tai nėra pirmas kartas, kad jau daugybę kartų Jis jau buvo atėjęs pas mus, norėdamas būti drauge. Pakanka tik prisiminti skausmo ir kančios metą, pakeltas skriaudas ir neteisybes, iškęstas ligas, pamąstyti apie džiaugsmą, patirtą, bendraujant su savo artimaisiais, pagelbstint žmogui, atiduodant tai, kas gal ir mums patiems buvo reikalinga, dar kartą pajusti ramybę, užplūdusią širdį maldos metu, ir suprasime, jog Viešpats mus nuolat veda pirmyn.

Mes laukiame ir jau esame kartu, ilgimės ir budime, žinodami, „jog Jis jau arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29)…

Amen.