Kelias visais laikais turėjo būti lengvai praeinamas ir pravažiuojamas. Nuo to priklauso, kaip greitai pasieksime kelionės tikslą. Šventojo Rašto skaitiniai kviečia tiesti kelią pačiam Dievui. Nejaugi Visagaliam Dievui reikia pagalbos nutiesti kelią? Juolab tiesti per dykumą ir tyrus, per kuriuos gali keliauti skersai ir išilgai, tik reikia žinoti teisingą kryptį. Dievo žodis primena, kad Viešpats trokšta bendradarbiavimo su žmogumi.

Kiekviena nuodėmė yra ne tiek kliūtis Dievui ateiti ir veikti, kiek sutrukdymas mums prie Viešpaties priartėti. Dievui nėra neįmanomų dalykų. Tačiau joks žmogus, turintis dėmių – netinkamų blogio pasirinkimų negali dalyvauti tobulo Viešpaties artumoje. Tiesti kelią Dievui – tai padėti sau pačiam prie Jo priartėti, Jam atsiliepti, leistis surandamam. Nes Jis pirmas išėjo į šį gyvenimo kelią mūsų ieškoti ir pasitikti. Kelyje pasitaikančios kliūtys – slėniai ir kalvos, visa tai apeiti ne taip paprasta. Išeitis – lyginti kelią. Kalnai, kuriuos reikia nukasti, gali būti visa tai, kas mums užstoja patį Dievą: prisirišimai, nepabaigiami darbai, visą laisvalaikį, bendravimo su artimaisiais ir maldos laiką praryjantys pomėgiai. Slėniai, kuriuos reikėtų užpilti, – tai mūsų ydos, įsisenėję ar visai atsitiktiniai, bet lengvai mus praryjantys poelgiai, nukreipti prieš Dievo ir artimo meilę. Iš jų gali ištraukti Dievas, bet reikia pirmiausia paties žmogaus apsisprendimo keistis ir kilti, troškimo rinktis tiesesnį gyvenimo kelią.

Šventojo Rašto keliai driekiasi per dykumas. Šį motyvą puikiai supranta tie žmonės, kurie pažįsta saulės kepinamą dykumą, per tokią plynę dažnai keliauja ar joje gyvena. Tačiau nuo pat pirmųjų amžių, nuo atsiskyrėlių laikų, dykuma suprantama ne tik kaip geografinė erdvė, bet ir kaip dvasinė būsena, įvairiausios stokos išgyvenimas. Toji būsena gali būti primetama arba sąmoningai pasirenkama. Dykumos patirtį primena sudėtingos, nesėkmių kupinos gyvenimo situacijos, kurios tiesiog ištinka bet kokiomis aplinkybėmis. Konfliktai, nuostoliai, nesėkmingi darbai, nusivylimai užgriūva žmogų kaip žemės drebėjimas ir palieka griuvėsius, neaprėpiamus tyrus, pykčio, priešiškumo įkaitintus santykius, kurie tokie karšti kaip dykumos smėlis. O kartais užgriuvusi neviltis, bejėgiškumas atneša liūdesio, apleistumo nykumą ir tai primena naktį atšąlančią dykumą. Viso to žmogus nenori, kankinasi, bet per tokius sunkumus yra dvasiškai brandinamas. Kas kita, kai sąmoningai pasirenkama gyventi stokojant, atsisakius patogumų, įprasto gyvenimo būdo. Tuomet labiau galima pajusti, ką reiškia šiame pasaulyje būti Dievo akivaizdoje juo besąlygiškai pasitikint, o ne mėgautis ir be saiko vartoti save laikant visa ko centru. Taip pasirenkama dykuma, kad žmogus patirtų, kas yra svarbiausia.

Šv. Jonas Krikštytojas pasirenka gyventi dykumoje. Jis atsisako patogaus gyvenimo, kad atkreiptų dėmesį ne į save, bet į Dievą, kuris ateina ieškoti pasiklydusio žmogaus. Dykuma – tarsi nauja pradžia. Kaip tuščia erdvė, smėlis ir akmuo yra naujų statybų pradžia, taip savo patogumų palikimas, išėjimas į atšiaurias sąlygas gali padėti atverti naują gyvenimo etapą, kuriame bus labiau kliaujamasi pačiu Dievu. Šv. Jonas Krikštytojas dykumoje dalyvavo bendruomenėje, kuri, pasirinkdama kuklų gyvenimo būdą, siekė tobulumo, išoriniais apsiplovimais, maldomis ir broliškumu išreiškė troškimą apsivalyti nuo didelių ir mažų savo gyvenimo nuodėmių. Tik radikalų, asketišką gyvenimą pasirinkusį skelbėją galėjo išgirsti to meto žmonės ir asmeniškai rengtis atsiliepti ateinančiam Mesijui. Visuomenėje buvo stiprus ateinančio gelbėtojo lūkestis. Kaip ir kada Jis ateis? Kas gali atsilaikyti prieš teisingą ir galingą ateinantį Viešpatį? Šv. Jonas Krikštytojas siūlo kelią – nusigręžti nuo seno, dažnai nenusisekusio gyvenimo kelio, išpažinti nuodėmes, kaip apsivalymo ir naujumo ženklą priimti krikštą ir jau laikytis teisaus gyvenimo būdo, kasdien vadovautis Dievo įsakymais, priimti Viešpaties valią.

Kodėl apie šv. Jono Krikštytojo gyvenimo būdą ir jo skelbiamą žinią – taisyti kelią skaitome per adventą? Juk laukiame Kalėdų – kuklaus, vargingo ir solidaraus, bet visai negąsdinančio Dievo atėjimo mažu Kūdikėliu. Adventą Bažnyčia kviečia apmąstyti ne tik kaip pasiruošimą dieviškojo Vaikelio gimtadieniui. Adventas – proga svarstyti apie įvairius Dievo atėjimus, neaprėpiamus Jo kelius. Pirmasis atėjimas – tai Dievo tapimas žmogumi. Šį įvykį kasmet minime kaip mūsų išgelbėjimo kelio pradžią, kaip solidarumo ir brolystės šventę. Antrasis atėjimas – laikų pabaigoje, kai Dievas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, objektyviai ir teisingai įvertinti mūsų gyvenimo. Laikų pabaigoje visa kūrinija tarsi iš naujo išbandoma. Jokia medžiaga neišliks Dievo dienos atėjimo metu, visa sutirps iš karščio (plg. 2 Pt 3, 10). Kas tada gali išlikti? Tik tas, kuris išlaiko glaudų ryšį su Dievu, kuris gyvena pagal Jo Žodį. Tobulo ir švento Viešpaties akivaizdoje negali išlikti tai, kas laikina, trapu, paženklinta nuodėmės.

Tarp tų dviejų atėjimų tam tikra prasme yra ir trečiasis, kai Viešpats ateina dabar pas mus per sakramentus ir sutinkamus žmones. Šis Dievo priartėjimas prie mūsų yra tarsi egzaminas, kaskart parodantis, kaip ruošiamės sutikti Viešpatį laikų pabaigoje, galutinio Jo atėjimo metu. Antrajame Petro laiške randame padrąsinimą: „Viešpats kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Taigi Dievas nesistengia mūsų sugniuždyti, bet duoda progų keistis, kad galėtume gyventi naujame danguje ir naujoje žemėje – amžinoje Viešpaties karalystėje. Tame Laiške aiškiai nurodoma, kaip laukti: „stenkitės tapti Jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi“ (2 Pt 3, 14). Nesuteptas tas, kuris saugo širdies tyrumą, nesisavina kito neskaisčiu žvilgsniu, atgaila balina save, jei tenka nusidėti. Nepeiktinas, kas laikosi Dievo įsakymų kelio kaip orientyro, pagalbos šio gyvenimo takeliuose. Taikingas, kas išsaugo širdies ramybę sumaiščių metu, neša ramybę, išlaiko ryšius su kitais žmonėmis ir renkasi atleidimo kelią arba bent to siekia. Toks elgesys – tinkamiausia žmogaus laikysena laukiant laikų pabaigos, kuri ateis kaip vagis, netikėtai ir nelauktai. Vadinasi, ne tada, kai visi apie tai trimituoja ir bruzda, bet kai niekas nelaukia, šio pasaulio gėrybių suvilioti patogiai įsikūrę džiaugiasi tariama pilnatve.

Šv. Jonas Krikštytojas kviečia keistis, tai yra išdrįsti apsvarstyti savo gyvenimo trūkumus, juos šalinti ateinančio Dievo akivaizdoje. Pranašas Izaijas ragina lipti ant kalno, tai yra pasirinkti maldos laikyseną, kita vertus, išgirsti tą, kuris skelbia ateinantį Dievą, ir šiai žiniai nelikti abejingam. Kiekvieno advento žinia: Dievas ateina tavęs ieškoti. Kaip Jam atsiliepiu?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-11.pdf