Brangūs broliai ir seserys, kokie esminiai klausimai yra keliami diskusijoje tarp Jėzaus ir fariziejų bei Rašto aiškintojų ir Jėzui vėliau kalbant visai miniai apie švarumą? Aišku, kad dieviškojo apreiškimo tikslas nėra mums dėstyti higienos taisykles arba sveikos mitybos principus. Kūrėjas suteikė žmogui protą, kad jis pats sugebėtų nustatyti tuos dalykus. Juk motinai nereikia skaityti Biblijos, kad žinotų, kaip sveikai maitinti savo šeimą. Sveikas protas ir išmintis ją skatins paruošti skanų, sveiką maistą, išplauti indus ir namus, mokyti vaikus būtinai nusiplauti rankas prieš valgant.

Čia, Evangelijoje, ginčai vyksta tik apie ritualinius apsiplovimus ir apie maitinimosi nuostatus. Pradžioje visi šie dalykai buvo tik žmogiški papročiai, priklausantys išskirtinei tautai ir kultūrai. Tačiau Izraelyje, dieviškojo apreiškimo ekonomijoje, jie tapo šventumo ir religinio švarumo simboliais. Biblijoje atsirado ir užėmė svarbią vietą Įstatymo knygose nuorodos apie švarią ir nešvarią mėsą (pavyzdžiui, draudimas valgyti kiaulieną). Šie potvarkiai tapo svarbiu Izraelio tautos tapatumo ženklu, atskiriant ir saugant save nuo aplinkinių pagonių, jų stabmeldystės ir nedoro elgesio.

Makabiejų laikais, mažiau kaip du šimtai metų prieš Kristų, daugelis žydų sutiko verčiau būti žiauriai kankinami ir žudomi negu pažeisti tuos Dievo suteiktus įstatymus, kaip jiems liepė tai daryti karalius Antiochas Epifanas. O ritualiniai apsiplovimai, kurie buvo ginčų objektas tarp Jėzaus ir fariziejų, nėra išdėstyti Šventajame Rašte. Jie priklauso senai žydų rabinų tradicijai. Tačiau fariziejų nuomone, kartu su biblinėmis taisyklėmis apie švarų ir nešvarų maistą, sudaro vieną ir tą pačią apsaugos sistemą, padedančią Izraeliui laikytis dar svarbesnio Dievo žodžio bei įsakymo: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“

Izraelio šventumas buvo visų pirma suprantamas kaip jo griežtas atsiskyrimas nuo pasaulio, nuo visų kitų tautų. Įvairios biblinės ir tradicinės taisyklės apie švarą sustiprino šią atskirtį, Izraelį apjuosė tarsi nepereinama siena, kad tauta nebūtų suteršta bendravimo su pagonimis. Tačiau pačiame Senajame Testamente galima surasti kitą, žymiai gilesnį ir svarbesnį, šventumo lygmenį. Jis pasiekiamas per 10 įsakymų arba, kaip dėstė ne tik Jėzus, bet ir nemažai to laiko žydų Rašto aiškintojai, per visą Įstatymą bei pranašus apimantį dvejopą Dievo ir artimo meilės įsakymo laikymąsi. Dievas atskyrė Izraelio žmones norėdamas artimai bendrauti su jais ir jiems apreikšti savo meilės slėpinį.

Izraelitai buvo pašaukti apsivalyti nuo ydų ir dalyvauti Viešpaties gyvenime, sekdami savo elgesiu Dievo gerumą ir gailestingumą. Šiandienos Evangelijos ištraukoje Jėzus nori demaskuoti iškreiptą vertybių hierarchiją. Išorinių simbolinių ritualų laikymasis buvo tapęs svarbesnis negu meilės, gailestingumo ir kitų pagrindinių dorybių praktikavimas. Pradžioje Viešpats sukritikavo rabinų tradicijas, kurių laikymasis galėjo kartais prieštarauti svarbesniems Dievo įsakymams. Bet po to, kreipdamasis į minią, Kristus radikaliai pakeitė švarumo sampratą: žmogų teršia, ne ką jis valgo, bet tik tai, kas kyla iš jo širdies, – ydos, kurios sutepa žmoguje esantį Dievo paveikslą. Jėzaus klausytojams žydams, o ir apaštalams tai buvo revoliucija, kurios jie dar negalėjo visiškai suvokti.

Tačiau aprašydamas šią sceną savo Evangelijoje maždaug 30 ar 40 metų po Kristaus prisikėlimo šv. Morkus paaiškino, kad taip kalbėdamas Kristus, kuris yra Dievo Įstatymo Leidėjas, paskelbė visus valgius esant švarius. Izraelio valgių potvarkių pažymėtas atskyrimas nuo kitų tautų turėjo greitai baigtis, nes Kristus atėjo gydyti vienintelį tikrą nešvarumo šaltinį, kurį kiekvienas žmogus, žydas ir pagonis, neša savo gimtosios nuodėmės sužeistoje širdyje.

Brangūs broliai ir seserys, gal atsiras kartais ir mūsų krikščioniškame gyvenime tendencija teikti pirmenybę išorinėms taisyklėms ir ritualams, apleidžiant tikrą širdies bendravimą su Dievu ir brolišką meilę. Kita vertus, jei stengsimės rimtai atsiversti, greitai patirsime daugybę tų Viešpaties paminėtų blogų minčių, kurios, jeigu mes joms pritarsime, gali suteršti mūsų sielą nuodėme. Neįstengiame prieštarauti tokioms mintims ir jų suvaldyti vien savo jėgomis.

Belieka šauktis ir maldauti Dievo pagalbos, kalbant, pavyzdžiui, šių Mišių Įžangos ir Atnašų giesmių žodžius: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes be paliovos į tave aš šaukiuosi, Viešpatie, skubėk man padėti“. Laimei, Viešpats, ypač dėl jo Įsikūnijimo, yra „arti mūsų, kada tik jo šaukiamės“.

Jeigu nuolankiai priimame savo širdyje „įdiegtąjį Dievo Žodį“ ir jeigu jo vardo meilė vis auga mumyse, mes bendradarbiaujame su Kristaus malone sekdami jo gailestingumo pavyzdžiu ir sergėdami save nesuterštus šiuo pasauliu, sergėdami nuo „kūno geismų, akių geismų ir gyvenimo puikybės“, kaip rašoma pirmame šv. Jono laiške. Šitaip mes gyvensime visada bendrystėje su Kristumi, nuolat kartodami šiandienos Komunijos giesmės žodžius: „Viešpatie, minėsiu vien tavo gerumą. Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės; tad nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio.“ Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/404-homilija-xxii-eilinis-sekmadienis-2015-b.html