Broliai ir seserys, paraginimu „Atsiverskite ir tikėkite evangelija!“ pradėjome gavėnios laikotarpį. Šis paraginimas šiandien – Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventėje įgyja savo galutinę reikšmę. Evangelinės žinios centras yra toks: Jėzus buvo miręs ir prisikėlė dėl mūsų. Žodis Pasqua reiškia perėjimą. Kristus išėjo iš kapo, iš mirties į gyvenimą. Tai Gyvojo Dievo triumfo diena. O kadangi esame Kristaus mokiniai, Velykos yra ir mūsų didžiausia šventė. Juk Ps 117 pasakyta: „Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus.“ Krikščioniškoji pasaulio revoliucija prasidėjo nuo tuščio Kristaus kapo.

Pirmieji krikščionys visą savo gyvenimą statė ant Velykų įvykio pagrindo; pranešimas, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, tapo naujo gyvenimo širdimi ir centru. Visa krikščionių liturgija, tikra ta žodžio prasme, buvo Velykų liturgija; kai bendruomenė susirinkdavo, prisikėlęs Kristus būdavo tarp jų. Kai krikščionys susirinkdavo studijuoti Šventojo Rašto, kai jie dalyvaudavo šv. Mišių aukoje, prisikėlęs Viešpats būdavo ten. Jie susirinkdavo švęsti Jėzaus prisikėlimo, jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį, ir iš anksto numatyto savo pačių, kaip Kristaus mokinių, prisikėlimo. Būti krikščioniu reiškia tikėti prisikėlusiu Kristumi. Kiekvienas sekmadienis yra mažosios Velykos. Sekmadienis su šv. Mišių auka buvo švenčiamas kaip savaitinė Prisikėlimo iškilmė.

Kokie buvo naivūs ano meto žmonės manydami, jog Dievą galima nužudyti nuožmiai kankinant ir galiausiai prikalant prie kryžiaus. Jie pamiršo patį svarbiausią dalyką – Gyvasis Dievas yra nenužudomas! Apaštalai skelbė: „Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte, pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino jį savo dešine, kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą.“ Kai kas dar ir šiandien sako, jog Dievo nėra, kad Dievo iš viso negali būti, kiti pareiškia – mes Dievą atmetame. Jie nužudo Dievą savo arba kitų žmonių širdyje. Labai nedaug tėra tokių, kuriems jau šiandien atsiveria akys ir kurie siaubo apimti ima suvokti, jog Dievui mirus, žmogus ir pasaulis atsiduria ant pražūties skardžio. Šventasis Raštas sako, kad tik beprotis gali sakyti, jog Dievo nėra. Iš savo patyrimo filosofas Nyčė žinojo, jog ligi beprotystės klaiki yra netikinčiojo žmogaus vienatvė: „Gilesniam žmogui reikia draugų; nebent jis dar tebeturėtų Dievą. Aš gi neturiu nei Dievo, nei draugų.“

Apaštalas Paulius sako: „Aš tikiu visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose. Kartu su jais turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių. Todėl aš stengiuosi visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones” (Apd 24, 14–16).

Krikščioniškas gyvenimas yra sunkus, nes yra paženklintas Kristaus kryžiaus kančios. Tai ištikimybės Kristui heroizmas. Kristaus prisikėlimas mums garantuoja, jog mūsų pergalės ginklas yra mūsų rankose: „Pagaliau būkime tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas… Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą… Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 10–17). Pats Kristus mums yra ginklas. Ir Jo pergalė yra mūsų pergalė.

Per karą vienas naktį atlikusio užduotį žvalgų būrio kareivis buvo sunkiai sužeistas. Jo draugai pasislėpę tranšėjoje girdėjo sužeistojo dejavimus. Jie bijojo nueiti iki jo, kadangi priešai įnirtingai šaudė. Galų gale vienas apsisprendė ir pareiškė: „Aš eisiu jo parnešti.“ „Pagalvok, juk turi tik vieną gyvenimą“, – perspėjo jį leitenantas. „Netiesa, leitenante, yra dar amžinasis gyvenimas“, – atsakė kareivis ir nušliaužė gelbėti draugo.

„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Amžinosios mirties tragedija mus ištinka per nuodėmę, per meilės ir gailestingumo stygių. Mūsų ir visų amžių žmonijos paguodai ir džiaugsmui virš nuodėmės, mirties ir pragaro tamsybių kaip nugalėtojas prisikėlė Atpirkėjas, tuo atbaigdamas mūsų išganymo darbą. Nebe mirtis yra paskutinis žmonijos žodis ir nebe kapas jų galutinė vieta, bet gyvenimas ir prisikėlimas su Kristumi. Prisikėlė Viešpats, per kurį mes išgelbėti. Jame susibėga visų mūsų likimas, Jame įgauna vertę skausmai, Jame visa mūsų viltis. „Kristus prisikėlė ir mes kelsimės, – anuomet sakė popiežius Paulius VI, – jeigu nuoširdžiai tikėdami, kilniai gyvendami, gera darydami į Jo nemirtingą gyvenimą įskiepysime savąsias mirtingas dienas. Mirtis tikrai bus nugalėta.“

Gerbiami tikintieji, būkite veiklūs, pažadinkite savo giminaičius, savo bendradarbius iš nusivylimo ir vilties netekimo letarginio miego. Krikščionis pašauktas nešti Evangelijos viltį šiandieniam pasauliui. Jėzau Kristau, Prisikėlusysis iš numirusių, prikelk iš mirties tuos, kurie yra mirę Tau ir savo lietuvių tautai. Visą gyvenimą turime su šv. Augustinu pabrėžti savo veiksmais: „Mes esame Velykų žmonės ir aleliuja yra mūsų giesmė.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-03.pdf