Šiandienos skaitiniuose atskleidžiamas žemiškosios tikrovės laikinumas. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams ragina rūpintis „tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“. Evangelijos turtuolis sudeda savo viltis į žemiškąsias gėrybes, tačiau jo laukia netikėta mirtis – žmogus negali nieko pasiimti anapus. Koheleto knygoje apgailestaujama dėl gyvenimo laikinumo, triūso bei vargų beprasmybės. Viena vertus, tai memento mori, priminimas, kad visi mirsime ir turėsime viską palikti. Pesimistiniuose išminties mokytojo dejavimuose glūdi ir kitas svarbus paraginimas. Jis įspėja pernelyg nesureikšminti savęs pačių. Mes plušame ir stengiamės, tačiau dažnai pamirštame savo veiklos perspektyvą. Įsivaizduojame esą visų dalykų matas ir centras, o pamirštame gyvenimo tikslą ir būties pagrindą. Dažnai gerovę grindžiame pačių susikurtu iliuziniu saugumu.

Būname panašūs į viduramžių žmones iki Saulės sistemos atradimo. Koperniko atradimas sukrėtė ligtolinį pasaulėvaizdį ir atskleidė, kad Žemė nėra centras, o tik vienas iš daugelio dangaus kūnų visatoje. Labai dažnai gyvename taip, tarsi būtume visatos centras. Pamokslininko žodžiai leidžia suprasti, kad nesuvokiamos Dievo didybės akivaizdoje mūsų veikla yra sąlygiška.

Svarbi ir dar viena įžvalga. Žmogaus gyvenime ateina laikas, kai nebelieka ankstesnių jėgų, nebegalime remtis išmoktais įgūdžiais, tenka palikti nuopelnus ir pasiekimus. Koheleto knygos išminčius moko, kaip išgyventi tas liūdesio valandas ir visas gyvenimo aplinkybes priimti iš Dievo rankų. Yra laikas klausti ir laikas gauti atsakymus, yra laikas duoti ir laikas ištiesti priimančią ranką. Klausimas ir abejonė gali nukreipti geru keliu, o ištvermingas laukimas atskleisti prasmę. Tikintysis nežino recepto kiekvienam sunkumui įveikti. Turime visuomet atsiminti, kad Dievas yra didesnis už mūsų užsibrėžtus tikslus ir veikimą.

Išgirdus Koheleto knygos mintis atrodo, kad jų autorius yra juodžiausias pesimistas, nepažįstantis nei džiaugsmo valandėlių, nei entuziazmo protrūkių. Jo skepticizmas mus erzina, nes pažadina pagundą nepasitikėti, primena įvairiomis variacijomis aplinkoje skambančią nevilties žinią. Šis erzinantis skeptikas vis dėlto provokuoja mus atsakyti į svarbų klausimą: „Ar esu laiminga(s)?“ Jis pats išmintingai tyli, duodamas suprasti, kad vertingas yra tiek klausimas, tiek atsakymas.

Kartais jaučiame apmaudą, kai mūsų darbo vaisiais naudojasi kiti, kartais net nepadėkodami. Vyresnės kartos žmonės sako: butui ar automobiliui taupėme dešimtmečius, o dabartinis jaunimas visko nori iš karto. Ši patirtis ypač skausminga tuomet, kai savo gyvenimą planuojame tik žvelgdami į save. Jei gyvename tik sau, tik savo malonumui, tuomet iš tikrųjų viskas yra veltui. Gyvenimas įgyja prasmę, kai jaučiame atsakomybę už kitus. Tuomet suvokiame, kad ne namai ar automobiliai laiduoja laimę. Meilė ir bendrystė yra nenykstantis turtas.

Koheleto knygos išminčius neneigia gyvenimo gėrybių. Jis moko gyventi dabar: valgyti, gerti ir rasti pasitenkinimo savo darbu. Tai nėra taip paprasta: gyventi dabar ir džiaugtis savo darbu reiškia taip pat nepavydėti ir nesilyginti su kitais. Rūkas ir tuštybė yra mūsų bandymai savo planus primesti kitiems, pastangos įamžinti savo darbo vaisius. Siekdami gyventi savo gyvenimu turime išmokti naudotis viešojo bendravimo priemonėmis. Žiniasklaida dažnai kėsinasi apgaubti mus tuštybės rūku bei miglomis, – ne tik tiesioginiu melu, nors ir to pasitaiko. Pavojingesnis rūkas yra tai, kad imame gyventi kitų gyvenimais, išsiblaškę nebepajėgiame melstis ir prarandame ryšį su Viešpačiu.

Apaštalas Paulius siūlo trumpesnį laimės kelią. Jis taip pat ragina nedykaduoniauti ir pelnyti duoną darbu. Tačiau darbas nėra savitikslis, tik priemonė. Apaštalas Paulius ragina nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti nauju malonės drabužiu. Prieš apsivilkdami Jėzumi turime nusimesti senuosius drabužius. Šventasis Pranciškus Asyžietis, miesto aikštėje palikęs savo prabangius drabužius, pranašiškai parodė, kaip nusivilkti senąjį žmogų. Kelyje į naują gyvenimą būtina pereiti nuogumo etapą. Jėzus nori, kad patikėtum, jog esi vertas meilės ne dėl tų drabužių, kuriuos pats pasisiūdinai savo sugebėjimais, įgimtu asmenybės žavesiu ar karjera. Jei leisies aprengiamas naujuoju Jėzaus drabužiu, šio rūbo iš tavęs niekas nebeatims. Tavo skurdas Dievo akivaizdoje taps turtu.

Evangelijos pasakojime Jėzus įspėja vengti godumo. Godumas minimas tarp svarbiausių krikščioniui nederančių ydų (plg. Mk 7, 22; Rom 1, 29; Ef 5, 3). Laiške kolosiečiams (3, 5) godumas netgi lyginamas su stabmeldyste. Tai reiškia, kad savanaudis „aš“ statomas Dievo vieton. Šiandienos skaitinio turtuolis elgiasi kaip geras vadybininkas. Jis investuoja ir statydina didesnius klojimus geram derliui sukrauti. Kitur Jėzus pagiria pirklį, viską pardavusį, idant įsigytų brangų perlą. Tačiau iš esmės skiriasi šių investuotojų veiklos motyvai. Godusis turtuolis tiesiai pavadinamas kvailiu: jis krauna turtus – pasikliauja rūku ir tuštybe, – bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-13-14.pdf