Guodžianti Dvasia

Šeštąjį Velykų sekmadienį dėmesys persikelia nuo Kristaus prie Šventosios Dvasios, nuo Prisikėlusiojo prie jo Dovanos. Rengiantis Sekminėms, prasideda tam tikra prasme mažasis adventas (lot. „adventus“ – atėjimas). Kristaus atėjimas buvo parengtas pranašų ir nurodytas Jono Krikštytojo. Šventosios Dvasios atėjimą paskelbė Jėzus, kuris pats buvo dieviškosios Dvasios pirmtakas: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Kas yra Šventoji Dvasia? Į šį klausimą krikščionys, remdamiesi Apreiškimu, atsako taip: Švč. Trejybės trečiasis Asmuo. Vadinasi, ji nėra tik Dievo kuriantis dvelksmas, kaip buvo manoma Senajame Testamente, nei žmogaus alsavimas ar „medžiaga, iš kurios yra padarytas Dievas“, kaip galvojo graikų stoikai. Jėzus mums kalba apie Dvasią kaip apie asmenį, kuris yra siunčiamas, kuris ateina ir apsigyvena. Apaštalas Paulius sako, kad Dvasia dalija savo dovanas Bažnyčiai. Dvasia yra begalinė meilė, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, vienu metu objektyvus ir subjektyvus Dievo buvimo būdas.

Gyvendami žemėje negalime iki galo išlukštenti Dievo ir pasakyti suprantamai, kas yra Dievo Dvasia, tačiau galime pabandyti sužinoti, kas ji yra mums. Apie tai mums užsimena Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje, ištardamas vieną žodį: Globėjas (gr. paraklētos, lot. advocatus). Dažnai apie Šventąją Dvasią yra kalbama kaip apie tą, kuri teikia šviesą, išmintį, patarimą, suvokimą ar net jėgą: „Būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Bet žmogui reikia ne vien tik šviesos, kad matytų, ar jėgos, kad veiktų, jam reikia taip pat ir paguodos, kad gyventų. „Žmogaus širdis yra nerami“, – sako šv. Augustinas († 430). Žmogus dažnai jaučiasi vienišas ir prislėgtas šios regimosios visatos platybėse: nuovargis jį pakerta, rytojus baugina, draugai išduoda. Kas bus jo globėjas, gebantis jį padrąsinti?

„Tai aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, – ko tu bijai? Žmogaus? – jis marus! Žmogaus sūnaus? – jis ne daugiau kaip žolė! Kodėl užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris dangus išskleidė ir pamatus žemės padėjo? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?“ (Iz 51, 12–13). Savo pranašams Dievas sako: „Paguoskit (gr. parakaleite) manąją tautą, guoskite ją!“ (Iz 40, 1). Biblijos Dievas yra tolimas pagonių dievui, kuris dažniausiai būna įniršęs, pasirengęs supykti ar pavydintis žmonėms, kaip, pavyzdžiui, graikų dievai. Apaštalas Paulius, regėdamas aplink save panašius Dievo įvaizdžius, rašė: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1, 3).

Dievo paguoda, arba šis „paguodos Dievas“ (Rom 15, 5), pirmiausia yra įsikūnijęs Jėzuje Kristuje, kuris iš tikrųjų yra pirmasis Guodėjas. Jis keliavo guosdamas įvairiai kenčiančius ir skelbdamas paguodą: „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 4); „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Prieš iškeliaudamas iš šio pasaulio, jis meldė Tėvą, kad šis atsiųstų kitą Globėją, kuris liktų su mumis per amžius. Tai – Dvasia, kuri ne iš išorės ar iš tolo mus guos, bet būdama su mumis, kalbėdama iš vidaus: „Ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14, 17). Šventoji Dvasia visada ir visur tęsia Kristaus darbą ir atbaigia visos Trejybės darbus.

Tačiau ar viskas taip jau paprasta? Ar iš mūsų nieko nesitikima, kad būtume verti priimti šią dievišką paguodą? Kodėl taip trūksta mums šios paguodos? Kodėl, kaip ir kiekvienas nepatenkintas žmogus, esame pikti ir ant savęs, ir su kitais? Ieškodami priežasčių, pirmiausia turime pažvelgti į šį Šventosios Dvasios vardą: graikiškas žodis paraklētos nurodo ne tik tą, kuris gina, guodžia, bet taip pat gali reikšti ir tą, kuris yra kviečiamas apginti, kurio paguodos ieškoma. Mes dažnai užmirštame prisiartinti prie šio šaltinio, mat ieškome kitų alternatyvų, gerdami vandenį iš kiaurų vandens saugyklų. Kita mūsų liūdesio priežastis yra suvokimas, kad „Dievas – nuolankiųjų guodėjas“ (2 Kor 7, 6). Išdidieji yra nepralaidūs jo švelnumui, jiems pakanka jų pačių. Dievas priverstas žvelgti į juos iš tolo. Galiausiai Dievo paguodos gavėju tampame ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. „Dievas guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“, – rašė šv. Paulius Korinto bendruomenei (2 Kor 1, 4).

Antrajame amžiuje Lione, matydamas pasmerktus mirti krikščionis, vienas pagonis, „degantis Šventąja Dvasia“, nesutiko su tuo, kaip prieš juos buvo vedama byla, ir veikiai buvo įrikiuotas tarp pasmerktųjų, apkaltinus jį, kad esąs „krikščionių gynėjas – advokatas“ (plg. Euzebijus Cezarietis, Bažnyčios istorija). Mes turėtume būti paraklētos kiekvienam mūsų gyvenimo kely sutiktam žmogui ir pasidalyti su juo ne tiek žmogiškąja paguoda, kuri dažnai taip ir lieka nieko nekeičiančiais žodžiais, kiek dieviškuoju užtarimu. Tad šv. Pranciškaus Asyžiečio († 1226) maldos žodžiais prašykime Šventąją Dvasią, kad suteiktų mums šią malonę: „Padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu. Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur gresia skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau: kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas; nes kas duoda – gauna, kas atleidžia – tam atleidžiama, kas miršta – tas gimsta amžinai gyventi. Amen.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-04.pdf