Po gundymo dykumoje antrąjį gavėnios sekmadienį skaitoma Jėzaus atsimainymo evangelija. Taip numatyta visuose trijuose liturginiuose cikluose. Dviejų epizodų sugretinimas įspūdingai atskleidžia, kaip Jėzus priima ir drauge pranoksta žmogiškąją prigimtį. Dykumoje buvo leista reikštis šėtonui. Atsimainymo metu Jėzus apreiškia išrinktiesiems mokiniams savo šlovę, kuri yra būsimosios Prisikėlimo garbės atšvaitas. Atsimainymas nušviečia Įsikūnijimo slėpinį, taip pat ir žmogaus likimą.

Pradžios knygos skaitinyje vaizduojama teofanija – Dievo apsireiškimas Abraomui. Viešpats atnaujina anksčiau patriarchui duotus pažadus. Klajokliui žadama žemė (Pr 12, 2–3.7), senyvam bevaikiui – gausūs palikuonys (Pr 13, 14–16). Tačiau pažadų įgyvendinimas vėluoja. Viešpats, priimdamas auką, sudaro su Abraomu sandorą. Abraomo išgyvenamą pagavą galima palyginti su Petro ir jo bičiulių jauduliu Atsimainymo metu.

Patriarchų laikais Viešpats dažnai byloja per regėjimus ar sapnus. Dar neatėjo laikas pranašams, perteikiantiems tautai Dievo žinią. Nors Viešpaties pažadai patirties ir žmogiškojo proto požiūriu skamba neįtikėtinai, Abraomas „pasitikėjo Viešpačiu”. Čia pirmąkart Senajame Testamente pavartota tikėjimo sąvoka. Hebrajų kalba ji turi bendrą šaknį su žodžiu Amen, kuriuo išpažįstame ir patvirtiname tiesą. Taigi su Abraomu susijęs ne tik tautos gimimas, bet taip pat išganymo istorijos pradžia. Abraomas laikytinas pirmuoju tikinčiuoju, jis sietinas su tikėjimo istorijos pradžia. Jis yra visų tikinčiųjų protėvis. Abraomo pasitikėjimas buvo įvertintas: „tai jam Viešpats įskaitė teisumu”.

Antrasis pažadėtas dalykas buvo žemės paveldas: „Aš esu Viešpats, kuris išvedžiau tave iš kaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą”. Sandoros formuluotėje išvardijamos ankstesnės geradarybės. Šiame pažade galima įžvelgti sugretinimą su būsimu izraelitų grįžimu iš Babilono nelaisvės.

„Saulei leidžiantis Abraomą apėmė didelis miegas”. Hebrajiškai ši sąvoka reiškia ne įprastinį, bet su antgamte susijusį miegą. Tai toks miegas, kai iš Adomo šonkaulio buvo kuriama moteris. Sandora su Abraomu iš esmės vienpusė, ji grindžiama tikėjimu. Viešpatį reiškiantis liepsnojantis deglas parodo, kad Abraomo auka priimtina. Sinajaus sandora jau dvipusė, ji grindžiama Įstatymu.

Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams rašo apie mūsų vargingo kūno perkeitimą į garbingą, panašų į Kristaus kūną. Jis sugretina du kelius ir jais einančius žmonių tipus. Vieni prisirišę tik prie žemiškųjų gėrybių eina į pražūtį, o kiti jau yra dangaus piliečiai. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad tikroji krikščionio tėvynė – danguje. Kristaus išaukštinimas drauge yra mūsų perkeitimo laidas.

Luko evangelijoje, panašiai kaip Morkaus ir Mato, Atsimainymo epizodas eina po Petro tikėjimo išpažinimo ir pirmo užsiminimo apie būsimą Jėzaus kančią. Lukas Petro išpažinimą įdeda tuojau po duonos padauginimo scenos, panašiai kaip evangelistas Jonas (evangelistai Morkus ir Matas pasakojimą apie duonos padauginimą nukelia toliau). Prieš atsimainymo įvykį ir po paskelbimo apie būsimą kančią Luko evangelijoje įterpiamos dvi patvirtinančios vizijos apie Žmogaus Sūnaus atėjimą „su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove”. Matas ir Morkus mini tik Tėvo šlovę, o evangelistas Lukas iškelia taip pat asmeninę Sūnaus šlovę.

Evangelistas Lukas pradeda pasakojimą Jėzaus malda. Jis vienintelis iš evangelistų mini Jėzaus maldą po Jono krikšto. Abiem atvejais iš dangaus nuaidėjo balsas, prabilęs labai panašiais žodžiais: „Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti”. Lukas, vengdamas panašumo į pagoniškosios mitologijos „metamorfozes”, susieja atsimainymą su Jėzaus maldos gyvenimu ir pateikia tai kaip iš paties Jėzaus kylančią mistinę tikrovę. Tai ne iš išorės gaunamas dalykas. Praskleidžiamas šydas, ir pasirodo tikrasis Jėzaus asmuo.

Su Jėzumi kalbėjosi du vyrai: Mozė ir Elijas. Vienas reiškia Įstatymą, o kitas – pranašiškąją tradiciją, tačiau šiuo atveju abu pabrėžia mesijinį aspektą. Jie abu išgyveno susitikimą su Dievu ant šventojo kalno. Jie taip pat „pasirodė šlovėje”. Abu „kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje”. Sąvoka „išėjimas” rodo, kad Jėzus suvokiamas kaip naujasis Mozė, išlaisvinsiantis žmones iš vergijos ir nuvesiantis į Dievo karalystę.

Jėzus, eidamas ant kalno, „pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą”. Evangelistas Lukas Joną mini tuoj po Petro, pabrėždamas jų neišskiriamą vienybę. Tie patys apaštalai buvo ir Jairo dukrelės prikėlimo liudininkai. Tai turėjo padėti suvokti atsimainymo ryšį su prisikėlimu. Tas pats trejetas dalyvavo ir Jėzui besimeldžiant Getsemanėje. Pasibaigus nuostabiam regėjimui ir „balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas”. Jis vienas nuo šiol apima ir Įstatymą, ir Pranašus.

Atsimainymo scena leidžia nuspėti Golgotos viršūnę ir būsimąjį išaukštinimą. Atsimainymo įvykis yra didžiausia Jėzaus viešosios tarnystės metu išgyventa dvasinė ir psichologinė parama. Atsimainymas – tai Golgotos antitezė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0403/403hom2.html