Jei kam nors teko kada nors paklysti, tas puikiai prisimena nežinios, bejėgiškumo, nerimo, blaškymosi patirtį. Tai byloja, kad taip dažnai mums reikia vedlio, kuris padėtų pasiekti kelionės tikslą. Žmogaus gyvenime Dievas siunčia įvairius pasiuntinius, kurie turi misiją rodyti kelią. Biblijoje tokie vadovai buvo Mozė, Samuelis, Dovydas, Izaijas, Jeremijas, Ezekielis ir daug kitų iškilių asmenybių. Žemdirbiškoje aplinkoje tokių vedlių misija priimama kaip piemens arba ganytojo užduotis.

Ganymas ne tik kaimuose, laukuose svarbus veiksmas. Jo prasmę gali suprasti ir įvairių laikų miesto žmonės, nes visiems svarbu žinoti, kuo galime save tinkamai maitinti, kur jaustis saugiai ir sulaukti pagalbos. Žmogus pašauktas ne tik rūpintis pilvo sotumu, bet ir maitinti savo dvasią. Tad visas asmuo trokšta patirti pilnatvę, būti laimingas. Pats Dievas, prisiimdamas žmogiškąją prigimtį, tampa Geruoju Ganytoju. Geras yra tas, kuris uolus, įžvalgus, rūpestingas, tobulas. „Niekas nėra geras, tik Dievas“ (Lk 18,19b). Atsakingo ir tobulo ganytojo, vedlio misija geriausiai išryškėja per įsikūnijusio Viešpaties Jėzaus Kristaus pavyzdį. Jėzus ne šiaip vadovauja, moko, maitina, bet ir pasiaukoja už savo kaimenę. Šis gestas nėra kokio nors netikėtai užklupusio pavojaus pasekmė ar primestas įsakymas, kurį privaloma beatodairiškai vykdyti. Samdinys, prižiūrėtojas tikrai gali pabėgti, kai kyla rimtas pavojus ne tik jo darbui, bet ir grėsmė gyvybei. Jėzaus mirtis ant kryžiaus – tai laisvas, sąmoningas savo gyvybės dovanojimas: „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Tai ne beprasmė mirtis, tai kelias į pergalę prieš mirtį, į prisikėlimą. Nes Jėzus, likdamas vienybėje su Tėvu, turi galią ne vien gyvybę atiduoti, bet ir vėl ją atsiimti (plg. Jn 10, 18b). Kas kitas gali taip įveikti mirtį, grąžinti gyvenimą? Todėl apaštalas Petras Jėzaus prisikėlimo iš numirusiųjų įvykį vertina ne tik kaip Dievo pergalę, bet ir kaip visų žmonių viltį, unikalų išsigelbėjimo iš kiekvieno mūsų mirties ir bet kokios užmaršties šansą: „Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Jėzus pats prisikėlė ir amžinojo gyvenimo kelią dovanoja mums visiems.

Jėzaus pasiaukojimas ne šiaip kilnus gestas. Viešpats kaip kaimenės ganytojas pažįsta savo avis. Dievui žinoma kiekvieno mūsų istorija, visos mūsų smulkmenos, jis jų nesigėdija. Tai vidinis pažinimas, bendrystės patirtis. Dievas nuolat ieško būdo, kaip užkalbinti žmogų, kurti bendrystės ryšį, ir ragina pašauktąjį atsiliepti. Esame daugiau nei kaimenės avys. Esame unikalūs, nepakartojami asmenys, Dievo vaikai, savieji, kurių gyvenimas dar šiame pasaulyje nepasiekė savo brandos ir pilnatvės, bet amžinybėje išryškės išsipildžiusiu panašumu į patį Tėvą Kūrėją. Kitos avys – tai mums atrodantys tolimieji, kitais keliais ieškantys gyvenimo tikslo, bet pasiaukojantis Viešpats ieško būdo, kaip ir jais pasirūpinti, atvesti juos į Tėvo namus. Dievas trokšta visų vienybės, nori griauti žmonių statomas sienas ir kurti bendrystę.

Gerojo Ganytojo pašaukimas – tai kvietimas sekti Jėzų, tapti panašiems į šį Ganytoją ir būti nors ir mažu kelrodžiu kitiems mūsų kasdienybėje. Gerasis Ganytojas apaštalui Petrui pavedė vesti žmones į išgelbėjimą: „Ganyk mano avis.“ Kiekvienai žmonijos kartai reikia naujų apaštalų įpėdinių bendradarbių, kuriems rūpėtų ne tik jų pačių išgelbėjimas, bet ir daugelio žmonių amžinasis likimas. Ir mūsų laikais Viešpats kviečia būti ne Jo bendruomenės stebėtojais, kritiškais vertintojais, ne samdiniais, bet tais, kuriems iš tiesų rūpi su atidumu patarnauti ir paklydusius net ir per gyvenimo ir išbandymų dykumas vesti į Tėvo namus. Tegul šį kvietimą išgirsta ir noriai į jį atsiliepia tie, kuriems jis skiriamas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-03.pdf