Šio sekmadienio skaitinių centre yra kryžius. Joks kitas pranašas taip atvirai nepraskleidė mums savo sielos kovų kaip Jeremijas. Šiam žmogui, nukryžiuotam savo pašaukimo, gyvenimo pusiaukelėje visa būtis tampa vienu ištisiniu klausimu. Jis patiria tik nesupratimą, pašaipas, jaučiasi izoliuotas, nors jo širdis ilgisi meilės. Jam neteko džiaugtis ir šeimos laime, nors to labai troško. Jeremijo priekaištas Dievui dėl „suvedžiojimo” skamba kaip piktžodžiavimas. Tačiau šis Dievo auklėtinis negalėtų taip smarkiai šaukti savo tikėjimo naktyje, jei jo tikėjimas nebūtų toks pat stiprus kaip jo šauksmas. Šio tikėjimo paslaptis yra paties pranašo liudijama „ugnis, įsiliepsnojusi širdyje”. Jeremijas vaizdžiai vadinamas Senojo Testamento Kryžiaus Jonu.

Jeremijo skundas parodo neatremiamą Dievo žodžio galybę. Pranašas neseniai buvo nuplakdintas šventyklos vyriausiojo tvarkos saugotojo kunigo Pašhūro. Jis surakino Jeremiją dėl jo pranašysčių apie Jeruzalės ir Judo žlugimą. Paleistas iš pančių, Jeremijas paskelbia paties Pašhūro mirtį tremtyje. Viešpats, kviesdamas Jeremiją į pranašo tarnystę, pašaukė jį „išrauti ir nugriauti, sunaikinti ir nuversti, atstatyti ir atsodinti” (Jer 1, 10). Šiandienos skaitinys yra intymiausia Jeremijo išpažintis Dievui. Jis skundžiasi esąs priverstas šaukte šaukti smurto ir skriaudos žinią. Dėl to Viešpaties žodis jam neša nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Pranašas, žinoma, laukia, kada galėsiąs skelbti Viešpaties žodį apie statymą ir ugdymą. Bet kol kas jam teko byloti tik apie žlugimą. Todėl ir skundžiasi buvęs Dievo suvedžiotas. Jeremijas jaučiasi esąs suvedžiotas dėl jam patikėtos misijos prigimties. Vis dėlto, nepaisydamas jį užtvindžiusių nusivylimo jausmų, netgi apsisprendimo daugiau nebekalbėti Dievo žodžių, jis spontaniškai išpažįsta tiesiog nebegalįs užtilti. Šis vyras kovoja su jėga, galingesne už jį patį. Jis šaukia, kad Dievo žodis yra tarsi ugnis, įsiliepsnojusi jo širdyje: „Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu”. Šio pranašo troškimas liudyti Dievo Žodį yra toks didžiulis ir įsakmus, kad jis buvo pasiryžęs iškentėti to Žodžio padarinius. Jis troško paskelbti ką nors gero, žinią apie išgelbėjimą – atėjus laikui jis tai padarys, – tačiau, kad ir koks būtų pranašo skelbiamas žodis, svarbiausia, jog jis būtų iš Dievo. Paradoksalu, bet blogosios žinios, skelbiančios kentėjimus, yra Gerosios Naujienos dalis. Žinoma, blogosios naujienos savaime nėra gėris, veikiau sudaro visuotinio Viešpaties išganymo plano neatskiriamą dalį. Tai nuostabiai paliudija pranašas Jeremijas.

Evangelijoje Jėzus taip pat apaštalams paskelbia „blogą žinią” apie savo artėjančią kančią ir mirtį. Petras, tikėjimo vyras, ką tik išpažinęs Jėzų kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, negali priimti šios pranašystės. Jis sako Mokytojui, kad tai neįmanoma, to negali būti. Tačiau savo mokinį griežtai subaręs Jėzus paskelbia, jog ši „blogoji naujiena” galioja ne tik Petrui, bet ir visiems jo sekėjams. Jėzaus mokiniai taip pat privalo imti kryžių. Jie turi išsižadėti savęs, kad po to atrastų save. Tai yra Evangelijos – Gerosios Naujienos paradoksas.

Mes visi, kaip tie pranašai, patiriame panašių dilemų. Tikėjimo instinktas byloja, jog Dievas nori mums gero. Pats Jėzaus vardas reiškia „Dievas yra išgelbėjimas”. Tai iš tikrųjų yra gera naujiena. Tikrovėje išgyvename destrukciją, kančią ir liūdesį. Dažnai atrodo, jog blogosios naujienos ima viršų, tačiau tiek Jeremijo, tiek Petro istorija rodo, kad blogosios naujienos dieviškoje tvarkoje slėpiningu būdu įtraukiamos į visuotinį išganymo planą. Galiausiai Dievo meilė bus matoma ir pergalinga, nors kartais ją sunku atpažinti.

Mato evangelijoje nurodomas dvasinis Jėzaus kelionės maršrutas. Pilypo Cezarėja šiame maršrute žymi lemiamą virsmą. Jėzus, nuvykęs į krašto šiaurę, nutolsta nuo Jeruzalės, „žudančios pranašus”. „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę”. Jo tarnystė Galilėjoje jau spėjo sukelti pasipiktinimo bangą, vis labiau veržėsi persekiotojų žiedas. Jėzus ryžtasi paskelbti savo mokiniams tai, ko jie jokiu būdu nesitikėjo išgirsti. Jis visiškai aiškiai prabyla apie būsimą smurtingą mirtį. Pačiam Jėzui tai nėra netikėta, nes jis priima dangiškojo Tėvo imperatyvą „turįs”. Biblijoje ši privalomoji forma turi mesijinę reikšmę. Reikia, kad Mesijas kentėtų, būtų nužudytas, tačiau taip pat reikia jo galutinės pergalės laikų pabaigoje.

Jėzus, kiekvieną kartą pareiškęs ryžtingą sprendimą, sutinka pasipriešinimą. Savo viešosios tarnystės pradžioje, pasirinkęs tarnauti mažutėliams, jis atremia šėtono prieštaravimą. Šiandien Cezarėjoje kreipdamas savo žingsnius į Golgotą, Jėzus sulaukia Petro priekaištų. Tik ką Petras išpažino Jėzų kaip Mesiją, o Jėzus pavadino apaštalą Uola. Dabar pasipiktinęs Petras nenori pripažinti Jėzui Kenčiančiojo Tarno titulo, o Kristus taip pat energingai Petrą pavadina papiktinimu: „Eik šalin, šėtone!” Šį kartą Petras tikrai vadovaujasi „kūnu ir krauju”. Kiekvienas krikščionis Kristaus pavyzdžiu turi paklusti dangiškojo Tėvo valiai „reikia”. Reikia išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Jėzumi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0215/215hom1.html