Krikštas yra labai daug. Kai krikštijasi suaugęs žmogus, viskas būna apsvarstyta ir nutarta – noriu būti Dievo vaikas, noriu priklausyti tikinčiųjų į Dievą Bendrijai, noriu turėti krikščionišką vardą, noriu gyventi klausydamas Dievo, noriu gauti ir daugiau Dievo palaimos bei malonių. Krikštas tuomet būna pagrindinis posūkis žmogaus gyvenime: apsisprendimas, su kuo gyvensiu, paskui ką seksiu, kaip gyvensiu, ko tikiuosi pasiekti. Krikštas – tai noras būti švariam, laisvam nuo buvusių, visos žmonių giminės bendrų ir galimų nuodėmių. Krikštas yra esminis apsisprendimas už visa, kas teigiama gyvenime. Kai krikštijamas kūdikis, už jį tą sprendimą daro jo tėvai ir krikštatėviai – tikinčiųjų bendruomenės atstovai.

Tegu žino tėvai ir krikšto tėvai – kunigas kūdikį krikštija tik tada, kai tvirtai tikima, jog jie tikrai stengsis, kad šis kūdikis išaugtų geras žmogus ir tikras krikščionis.

Kartu krikštas yra be galo mažai: kaip aguonos grūdelis, kaip beveik neįžiūrimas grūdo daigelis, kaip kukliausia pradžių pradžia, kaip gražus tėvų troškimas savo vaikui palinkėti gerosios dalios, kaip gležni lapeliai ankstyvą pavasarį; dar bus šalnų, lietų ir vėtrų, bus kojų, pasiruošusių sutrypti, bus rankų, ištiestų išrauti.

Daugelio manymu, tikėjimas, Bažnyčia yra pasenę, atgyvenę ir nereikalingi. Bet tikintieji žino, kad tikėjimas suteikia prasmę kančiai ir džiaugsmui, palaiko varge ir moko pasidalyti gėrybėmis su neturinčiaisiais. Tikėjimas padeda išlikti geram, kai aplinkui viskas virsta, keičiasi ir degraduoja.

Amžini dalykai visada išlieka tie patys. Ar jaunimui skaistumo ir doros nereikia? Ar ištikimybė ir tarpusavio meilė šeimoje yra atgyvenos? Ar ištikimybė savo pašaukimui, Dievui, tikėjimui ir tėvynei bevertė?

Krikščionybė ragina, kad būtume geri, šviesūs, šventi. Tačiau žmonės dažnai teisinasi: „Ar nežinai, kokiomis sąlygomis gyvename, kokių darbelių prisižiūrim, kokių kalbų prisiklausom?“ Vargas mums, jei sąlygos ir aplinkybės mus valdo ir mums diktuoja, vargas, jei esame bailiai ir neįstengiame gyventi savaip.

„Pirmas dalykas, kurį aš patarčiau, kad visi krikščionys pradėtų gyventi taip, kaip Jėzus. Antra, patarčiau savo religiją darbuose įgyvendinti nevartojant prievartos. Trečia – skatinčiau, kad būtų labiau pabrėžiama artimo meilė, nes ji yra krikščionybės esmė ir siela“ (M. Gandhi).

Krikštas – tai Viešpaties Dvasios šviesa ir jėga. Jei supranti ir jauti, kad Dievas laimina ir veda, jei skiri, kas gera ir kas bloga, vadinasi, krikštas kaip skiepas prigijo ir įaugo.

Gėris auga tik pasėtas. Ir vaiką reikia mokyti nuo pat lopšio. Tikri dalykai perduodami iš kartos į kartą. Jeigu tėvai patys neturi, tai nieko ir nepaliks. Tada pats Dievas turės mokyti, kartais net skaudžiai. Imperatorė Jekaterina paklausė Voltero: „Kaip man suvaldyti Lietuvą?“ Tas atsakė: „Atitrauk nuo tikėjimo ir doros, tuomet pati išnyks.“ Ar mums reikia tokios skaudžios pamokos?

Krikščionybė ne šiaip sau religija, ne Dievo pagarbinimas, o gyvenimas su Dievu. Jo malonės reikia kaip žiburio tamsoje, Dievo palaimos reikia kaip geros rankos ant skaudančios galvos. Be Dievo viskas greitai apkarsta ir sieloje lieka dykuma. Tikėjimas – tai supratimas, kad viską, ką turiu, turiu iš Dievo malonės. Jei jis nebūtų davęs, kas būtų mano? Turto gal ir sukaupiau, o išminties, gerumo, meilės, valios ir proto?

Nebuvo ištikimesnio ir šventesnio žmogaus už Joną Krikštytoją – o kokia pabaiga?! Nukirsdinta galva. Už ką, Dieve? Už ištikimybę ir už meilę!

Kiek kilnių, teisingų, geriausių žmonių baigė gyvenimą žiauriai nukankinti, ištremti, sušaudyti. Ir dabar: krauna tam, kuris neša! Kiti apkalba, numoja ranka, pasmerkia, kvailesniu laiko tą, kuris sąžiningesnis, darbštesnis, krikščioniškesnis. Geriausiems nesiseka, nors jie niekam blogo nėra padarę. Jie „kalti“ tik dėl to, kad gyvena savaip, gyvena tikėjimu.

Dievas mato ir viską žino. Kam gi Dievas duos nešti išganymo kryžių, jei ne savo Sūnui? Kam šiandien kryžių gali duoti, jei ne geriesiems, kantriesiems ir ištikimiesiems?! Per ką siųs ramybę, gerumą, švelnumą, kantrybę, jei ne per švelniuosius, geruosius, tyruosius? Negi per tuos, kurie pilni ydų, neapykantos, pykčio? Kas gi praskaidrins ir sugrąžins viltį, jeigu ne ištikimieji?! Negi tamsūs, užsipylę akis, praradę žmoniškumą, kurie tik save myli, sau viso pasaulio turtų geidžia, išgelbės pasaulį?

Todėl Dievas siuntė Sūnų, negailėjo Jono Krikštytojo gyvybės ir šiandien reikalauja didelės ištikimybės iš tų, kuriuos labiausiai myli! Tik šitaip šimtininkui suvirpina sustingusią širdį, akliesiems praplėšia akis! Mes turime parodyti, kad mumyse yra kažkas dieviška – Dvasia. Ne kūnas, ne prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų ir aplinkybių paverčia mus tikrais žmonėmis, o Tiesa, gyvenimo principai. Todėl negalima plaukti pasroviui, negali žmogus žmogui būti vilkas.

Klaupiamės tam, kad prisikeltume. Ateiname prie altoriaus, kad būtume palaiminti ir apdovanoti galia gyventi dorą gyvenimą. Pirkai, vedei, pasistatei namą, tapai valdininku ar Seimo nariu – džiaukis, turėk, naudokis ir sąžiningai dirbk. Dievas neatims nei mylimųjų, nei žmonų, nei namų. Bet ar be Dievo viskas neapkars, ar mylimieji netaps svetimi, šalti ir nemieli? Namai be tikėjimo yra kur kas liūdnesni nei stalas be duonos.

Sėkmės, džiaugsmo, laimės reikia, bet Dievo palaima reikalingiausia. Jeigu kuriam nors be Dievo geriau, tai jis arba nežino, kas yra gera, arba serga. O gal niekas nemokė. Jeigu vaikas kalbos negirdėtų, tai ir kalbėti neišmoktų.

Tikėjimas kaip ugnis: kūrenama dega, o nekūrenama užgęsta arba rusena po pelenais. Tikėjimas gali ilgai glūdėti širdies gilumoje, kol koks nors vėjas, t. y. geras, šventas pavyzdys, tvirtas žodis, gera knyga, įpūs žarijas po pelenais. Reikia žodžių, kurie paragintų, uždegtų, sudrebintų žmogų. Reikia giesmės, kuri iki dangaus pakiltų. Reikia Dievo, kad būtų pripildyta žmogaus širdis, nes niekas kitas jos pasotinti negali.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-12.pdf