Pats vidurvasaris, kai daugelis atostogauja; taip pat ir parapijų sielovadinė veikla aprimusi: baigėsi pasirengimo pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui ir šių sakramentų teikimo metas. Tad tinkamas laikas stabtelėti ir teikti pirmenybę tam, kas iš tiesų yra gyvenime svarbiausia, t. y. įsiklausyti į Viešpaties žodį. Viskas praeis ir bus paimta iš mūsų, bet Dievo žodis yra amžinas ir įprasminantis mūsų kasdienę veiklą. Tai primena ir šio sekmadienio Evangelija apie Jėzaus apsilankymą Mortos ir Marijos namuose. Iš Jono evangelijos žinome, kad seserys gyveno Betanijoje, mažame kaimelyje šalia Jeruzalės; be to, Jonas pasako, jog jos turėjo brolį, vardu Lozorius (plg. Jn 11, 1), kuris šiame epizode nedalyvauja.

Morta metėsi į ruošą manydama, kad taip išreiškia savo meilę brangiam svečiui. Jos supratimu, geriau triūsti virtuvėje, negu dalyvauti pokalbyje. Tačiau tas, kuris iš tiesų pasiveda Viešpačiui, netvirtina žinąs, kas yra geriau kitam, nepradeda įgyvendinti savo idėjų, net jei tikslas ir būtų kilnus – mylėti Dievą. Toks žmogus pirmiausia klausosi, meldžiasi, mąsto norėdamas suprasti Dievo valią. Veikimas turi būti padarinys, ištyrimo vaisius, suvokimas, kad būtent šis gestas, veikla, kelionė ar atsidavimas atitinka Dievo planą. Yra daug pareigų Dievui ir artimui, bet tarp jų svarbiausia – Dievo žodžio klausymas ir jo vykdymas (plg. Lk 6, 47; 8, 21; 11, 28). Klausymasis yra pagrindas ir pradžia. Iš išgirsto žodžio turi rastis visas gyvenimas. Gyvenime priimti yra radikaliau, negu duoti. Žmogus pašauktas duoti, tačiau pirmiau turi priimti. Gyvenimas prasideda su priėmimu, bet ne su davimu. Priimame tam, kad galėtume duoti, ir klausomės tam, kad galėtume pasakyti. Taigi pradžioje yra įsiklausymas į Dievo žodį, kuriantį bendruomenę ir nurodantį jai kryptį. Marija, kuri klauso ir mato Jėzų, šiuo veiksmu liudija mokinio palaiminimą: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Lk 10, 23–24).

Tikrasis mokinys prisimena: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje prie stalų patarnaudavo Dvylika. Nutarę pasitelkti pagalbon Septynis, jie nenurašo tarnavimo: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų“ (Apd 6, 2). Abi tarnystės svarbios, tačiau Žodžio tarnystė svarbesnė. Mortos sesuo Marija yra pirmoji, kuri paklūsta Tėvo balsui: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kontempliacija (lot. įsiklausymas) prie Viešpaties kojų yra didingiausia žmogaus veikla, nes jį atgimdo Dievo vaiku (plg. 1 Pt 1, 23). Be abejo, neįmanoma gyventi vien tik klausantis, vėliau ar anksčiau teks pakilti ir imtis veiklos. Tačiau pradžia, šaltinis, yra būtent klausymasis prie Viešpaties kojų. Mokinio tapatybę suteikia Viešpats. Susitikus su juo patiriamas rūpestis, dėmesingumas, meilė, apvaloma veikla. Todėl nepakanka vien gerų organizatorių, žinančių, ką „daryti“; jie turi tai „daryti“ dar ir tikėjimo dvasia, apšviesti Dievo ir kupini širdies išminties ir ramybės. Marija, atsisėdusi prie Viešpaties kojų ir jo besiklausanti, atskleidžia tikrąją krikščioniško gyvenimo laikyseną, kuri visada yra kontempliatyvi meldžiantis, bet taip pat ir veikiant, nes ir kasdieniniuose darbuose pasiliekama Viešpaties akivaizdoje.

Šv. Augustinas († 430) sako, jog ta Marijos tikrovė parodo mums mūsų situaciją danguje; žemėje negalime to pasiekti, bet visoje mūsų veikloje turi glūdėti bent tam tikra to anticipacija. Turi glūdėti ir Dievo kontempliacija. Būtina ne prapulti gryname aktyvizme, bet visada įsileisti į savo veiklą Dievo žodžio šviesą ir taip mokytis tikrosios meilės, tikro tarnavimo kitam, kuriam reikia ne daugybės dalykų – gal tik kelių būtiniausių, – bet pirmiausia mūsų širdies ir Dievo šviesos šilumos. Šv. Ambraziejus († 397), komentuodamas Mortos ir Marijos epizodą, taip ragina savo tikinčiuosius ir mus: „Stenkimės turėti tai, ko negalima iš mūsų atimti, įdėmiai, ne išsiblaškę atmindami Viešpaties žodžius mat pasitaiko, kad dangiškojo žodžio sėklas, išbarstytas kelyje, nuneša vėjas. Kaip Marija, žadinkite savo troškimą pažinti: tai didžiausias, tobuliausias darbas.“ Ir dar priduria: „Tegu tarnybos rūpesčiai neatitraukia nuo dangiškojo žodžio pažinimo“, nuo maldos.

Tad šventieji savo gyvenime glaudžiai siejo maldą ir veiklą, visišką meilę Dievui ir broliams. Šv. Bernardas († 1153), kontempliacijos ir veikimo darnos pavyzdys, knygoje De consideratione, kurioje popiežiui Inocentui II pateikė apmąstymų apie pastarojo tarnybą, pabrėžia vidinio susikaupimo, maldos svarbą ginantis nuo pavojų, keliamų perdėto panirimo į veiklą, kad ir kokios sąlygos ir užduotys tai diktuotų. Bernardas patvirtina, kad pernelyg didelė veikla, karštligiškas gyvenimas dažnai užkietina širdį ir verčia kentėti dvasią. Šiandien, kai viskas vertinama pagal produktyvumo ir našumo kriterijus, tas raginimas itin vertingas. Be kasdienės, tikėjimo kupinos maldos mūsų veikla tampa tuščia, netenka savo giliosios sielos, susiaurėja iki paprasto aktyvizmo, kuriuo galiausiai liekame nepatenkinti. Krikščioniškoji tradicija turi gražią invokaciją, recituotiną prieš imantis bet kurios veiklos: „Mūsų veiksmus, Viešpatie, savo įkvėpimu pradėk ir savo pagalba lydėk, kad tu būtum kiekvieno mūsų sumanymo ir darbo pradžia ir pabaiga. Amen.“ Kiekvienas mūsų ir Bažnyčios gyvenimo žingsnis, kiekvienas veiksmas turi būti daromas Dievo akivaizdoje, jo Žodžio šviesoje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-06.pdf