Luko evangelijos teksto, kurį skaitome šį trečiąjį gavėnios sekmadienį, pradžia pateikia Jėzaus komentarą dviem skaudiems gyvenimo įvykiams. Pirmas – kai kurių galilėjiečių sukilimas, kuris buvo Piloto kruvinai numalšintas; antras – bokšto griūtis Jeruzalėje, pareikalavusi aštuoniolikos aukų. Du tragiški ir sykiu gan skirtingi įvykiai: vieno priežastis – žmogus, kito – atsitiktinumas. Bet problema viena – mirtis, kurią žmogus patiria kaip nepelnytą smurtą. Žmogus, mikrokosmosas makrokosmose, intensyviai išgyvena gyvybės ir mirties susidūrimo dramą, pasaulio sistemos trapumą. Pasaulis yra didelė ir stipri sistema ir tam tikra prasme teikia saugumą. Bet įvairios nelaimės ir katastrofos yra ženklas, kad pasaulis turi rimtų įtrūkių ir kad negalima visų savo vilčių sudėti į pasaulį, nes vėliau ar anksčiau jis mus išduos. Būtent pasaulio trapumas ir ribotumas ragina mus ieškoti Dievo Karalystės (plg. Mt 6, 33).

Pagal ano meto mąstymą, žmonės buvo linkę manyti, jog nelaimė užgriuvo aukas dėl jų pačių kaltės. Tačiau Jėzus sako: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius? <…>Arba anie aštuoniolika buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?“ Ir po to prideda: „Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 2–5). Štai čia yra esmė, į kurią veda Jėzus savo klausytojus: būtinybė atsiversti. Tai daro pasitelkdamas ne moralizuojančius pamokymus, bet tikrovę, kaip vienintelį tinkamą atsakymą į įvykius, kurie sudrebina žmogaus gyvenimo pamatus ir jo tvirtus įsitikinimus. Tam tikrų įvykių akivaizdoje neverta versti kaltę aukoms ar Dievui. Tai veikiau perspėjimas tiems, kurie lieka. Juk tikroji išmintis – tai gebėjimas suprasti žmogiškosios egzistencijos trapumą ir prisiimti atsakomybės laikyseną: atgailauti ir gerinti mūsų gyvenimą. Kiekvieno gali tykoti dar didesnė nelaimė nei minėti įvykiai. Didesnė nelaimė yra gyvenimo nevaisingumas. Tikroji katastrofa, tikrasis sielos vėžys yra nuodėmė. Visa kita nėra absoliutus blogis, nes Dievas gali iš jo išvesti į gera. Tačiau iš nuodėmės kyla tikrasis žmogaus ir visuomenės nuosmukis, iš kurio išsivaduojama tik nusigręžus nuo nuodėmės ir atsigręžus į Dievą.

Veiksmažodis „atsiversti“ graikiškai – metanoeîn, iš jo kilęs daiktavardis metánoia, „atsivertimas“. Tiesioginė jo prasmė yra „pakeisti nuomonę“, pakeisti mąstymą, kad žmogaus pasirinkimai kryptų iš blogo į gerą, iš melo į tiesą, iš neteisybės į meilę. Atsivertimas nėra tik pareiga, bet ir galimybė visiems, tam tikra prasme kiekvieno žmogaus teisė. Tai gera, o ne bloga žinia. Niekam nėra atsakyta galimybė pasikeisti. Niekas negali būti laikomas nebepataisomu. Todėl Katalikų Bažnyčios katekizmas primena, kad per Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą (išpažintį) „nusidėjėlis, pasiduodamas gailestingajam Dievo teismui, tam tikra prasme iš anksto išgyvena teismą, prieš kurį stos baigęs žemės gyvenimą. Nes jau čia ir dabar, šiame gyvenime, mums duota galimybė pasirinkti gyvenimą ar mirtį, ir tik atsivertimo keliu galime įžengti Karalystėn, nuo kurios atskiria mirtinoji nuodėmė (plg. 1 Kor 5, 11; Gal 5, 19–21; Apr 22, 15). Atgaila ir tikėjimu atsigręždamas į Kristų, nusidėjėlis pereina iš mirties į gyvenimą „ir nepateks į teismą“ (Jn 5, 24)“ (1470).

Atsivertimas yra veiksmingesnis už blogį visais lygmenimis: asmeniniu, visuomeniniu ar tarptautiniu. Jėzus kviečia reaguoti į blogį pirmiausia nuoširdžiu sąžinės patikrinimu ir savo gyvenimo apvalymu. Priešingu atveju, – sako jis, – visi taip pat pražūsime. Iš tiesų žmonės ir valstybės, kurie gyvena niekada nerasdami bendros kalbos, dialogo, eina vienintelio likimo link – į pražūtį. Nors globaliame pasaulyje visi tapome kaimynais, tačiau ne būtinai broliais. Atsivertimas, nors ir neapsaugo nuo problemų bei netekčių, vis dėlto leidžia tai išgyventi skirtingai, kitaip. Visų pirma padeda užbėgti už akių blogiui, sumažindamas tam tikrus jo pasireiškimus.

Bet kuriuo atveju atsivertimas leidžia nugalėti blogį gerumu, ir jei ne visada konkrečių bei regimų faktų, kurie kartais nepriklauso nuo mūsų valios, lygmeniu, tai tikrai dvasiniu lygmeniu. Taigi atsivertimas nugali blogio šaknį, t. y. nuodėmę, net jei ne visada ir pavyksta išvengti jos padarinių. Nevaisingo figmedžio palyginimas būtent ir kreipia mus atsivertimo linkme. „Jau treji metai“ nurodo Jėzaus viešosios veiklos trukmę (nuo 27 m. rudens iki 30 m. pavasario), o „dar šiais metais“ – visus metus ir amžius iki Viešpaties šlovingojo sugrįžimo. Tai Dievo kantrumo ir gailestingumo metai: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Mat Dievas nuolatos ieško vaisių žmogaus gyvenime. „Ieškoti vaisių“, vadinasi, sakyti, jog žmoguje yra įskiepytas ramybės, gerumo ir grožio daigas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-01.pdf