Pirmųjų krikščionių bendrystės tikrasis centras ir pagrindas buvo prisikėlęs Kristus. Evangelija pasakoja, kad kančios metu, kai dieviškasis Mokytojas buvo suimtas ir nuteistas mirti, mokiniai išsilakstė (plg. Mt 26, 56; Mk 14, 50–52). Tik Marija, kelios moterys ir apaštalas Jonas liko kartu ir sekė jį iki Kalvarijos kalno (plg. Jn 19, 25–27). Prisikėlęs Jėzus dovanojo saviesiems naują, dar tvirtesnę ir nenugalimą vienybę, kurios pamatas ne žmogiškieji ištekliai, bet dieviškasis gailestingumas, kuris leido jiems patirti, jog jie yra mylimi ir sutaikinti su Dievu. Todėl palaimintasis Jonas Paulius II († 2005) panoro antrąjį Velykų sekmadienį pavadinti Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Taip popiežius dar kartą visiems nurodė pasitikėjimo ir vilties šaltinį – prisikėlusį Kristų ir priminė Viešpaties per šv. Faustiną († 1938) perduotą gailestingumo žinią, kurią galima glaustai nusakyti žodžiais: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja, jog prisikėlęs Jėzus apsireiškė mokiniams pirmosios savaitės dienos vakare ir vėl pasirodė jiems toje pačioje vietoje po aštuonių dienų. Tad nuo pat pradžių krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti Prisikėlimo slėpinį pirmąją (arba krikščionims aštuntąją) žydų svaitės dieną, kuri vadinama Viešpaties diena, arba sekmadieniu (lot. dies domenica). O nuo III amžiaus krikštyklos daromos oktagono formos – aštuonkampės, nes krikštas glaudžiai susijęs su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu (plg. Rom 6, 4). Tačiau šiandienos Evangelija neapsistoja vien tik prie tikėjimu besidžiaugiančios bendruomenės, bet, pasakodama apie To­mo abejonę, eina pasitikti industrinio amžiaus žmogaus, kuris tiki tik tuo, ką galima pamatyti, paliesti, pasverti, išmatuoti, apskaičiuoti. Tomas iš pradžių netikėjo prisikėlusio Jėzaus, kuris pasirodė, kai Tomo nebuvo su mokiniais, ir todėl tarė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Iš esmės šie žodžiai atskleidžia įsitikinimą, kad Jėzus dabar jau atpažįstamas ne tiek iš veido, kiek iš žaizdų. Tomas mano, jog būdingi Jėzaus tapatybės ženklai visų pirma turėtų būtų žaizdos, atskleidžiančios, kaip nuoširdžiai Dievas mus myli, kaip toli siekia dieviškasis gailestingumas. Ir čia apaštalas Tomas neklysta.

Po aštuonių dienų Jėzus vėl atsirado tarp apaštalų, ir šį kartą esant Tomui. Jėzus jo prašo: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Ir Tomas reaguoja į šį prašymą vienu iš nuostabiausių Naujojo Testamento tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Šventasis Augustinas († 430) apie tai sako: „Tomas matė ir lietė žmogų, bet išpažino savo tikėjimą į Dievą, kurio nei matė, nei lietė. Bet tai, ką matė ir lietė, jį paskatino tikėti tuo, kuo iki tol abejojo.“ Tada Jėzus ištaria paskutinius žodžius Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Jėzus skelbia krikščionims, kurie ateis po Tomo, naują tikėjimo pradžią ir pagrindą: nuo dabar santykis su Juo įsikūnys tikėjime, bendruomenės gyvenime, pastatytame ant apaštalų liudijimo; nuo dabar ir iki laikų pabaigos Jis bus matomas ir girdimas Bažnyčioje, kurią palaiko ir veda Šventoji Dvasia. Įdomu tai, jog kitas Tomas († 1274), didysis viduramžių teologas iš Akvino, sugretina šį palaiminimą su iš pirmo žvilgsnio priešingai atrodančiu palaiminimu: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite“ (Lk 10, 23). Akvinietis paaiškina: „Daugiau vertas tas, kuris tiki nematęs, negu tas, kuris tiki matydamas.“ Išties Laiškas žydams, primindamas virtinę senovės biblinių patriarchų, kurie įtikėjo Dievą nematydami jo pažadų išsipildymo, apibūdina tikėjimą kaip tą, kuris „laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).

Beje, šv. Grigalius Didysis († 604) sako, kad savo netikėjimu Tomas mums yra kur kas naudingesnis, negu visi kiti apaštalai, kurie gana greit įtikėjo. Taip besielgdamas Tomas tam tikra prasme privertė Jėzų „paliečiamai“ įrodyti savo prisikėlimo tiesą. Jo tikėjimas Prisikėlimu tapo sustiprintas ir brandus. Iš dalies tai tiesa, kai kalbame ir apie daugybę šios dienos „Tomų“, kurie yra netikintys. Pagarbus dialogas su netikinčiaisiais yra labai naudingas. Visų pirma mus, tikinčius, daro nuolankius, primena, kad tikėjimas nėra privilegija ar nauda. Mes tikėjimo negalime įrodyti ar primesti, o tik jį pasiūlyti ir parodyti savo gyvenimu. „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?“ – sako šv. Paulius (1 Kor 4, 7). Tikėjimas yra ne nuopelnas, bet dovana, ir kaip kiekviena dovana gali būti patiriamas tik su dėkingumu ir nuolankumu. Pokalbiai su netikinčiaisiais taip pat padeda mums apvalyti savo tikėjimą nuo klaidingų Dievo įvaizdžių. Labai dažnai tai, ką netikintieji atmeta, nėra tikras Dievas, gyvasis Biblijos Dievas, bet iškreiptas Dievo paveikslas, kurį patys tikintieji ir susikūrė. Atmesdami tokį Dievą, netikintieji mus priverčia sugrįžti prie gyvo ir tikro Dievo, vadinasi, skatina geriau pažinti Šventąjį Raštą ir Katalikų Bažnyčios katekizmą, dažniau atsiverti pokalbiui su Jėzumi maldoje ir susitikimui su juo Eucharistijoje bei Atgailos sakramente, kur Viešpats atskleidžia savo gailestingumą ir dovanoja mums savo atleidimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-03.pdf