Gailestingumas ir jautrumas – štai Dievo esmė. Ir neatsitiktinai šis įvykis apie našlės sūnaus prikėlimą iš numirusių yra užrašytas tik evangelisto Luko, kuris buvo gydytojas ir dailininkas. Luką senoji Bažnyčios tradicija vadina scriba misericordiae – gailestingumo rašytoju, kuris užrašė ir kruopščiai perdavė visas žinias, susijusias su Jėzaus gailestingumu ir jautrumu kiekvienam žmogui. Evangelistas Lukas ypatingą dėmesį skiria Jėzaus išgydymams. Lukas kaip gydytojas, geriau nei kiti žmonės, pastebi šių išgydymų svarbą. Todėl mums labai svarbu įsiskaityti į šį pasakojimą, kad suprastume, kas yra svarbiausia šiam evangelistui.

Skaitydami šį Evangelijos pasakojimą, turime įsižiūrėti į atskiras detales. Evangelistas sako, kad šis jaunuolis buvo vienintelis motinos našlės sūnus. Kokia nelaimė neturėti jokio artimo žmogaus, kurį būtų galima mylėti ir kuris tave mylėtų. Evangelistas Lukas sako: „Viešpačiui pagailo jos“. Jėzus ne tik anuomet našlei, bet ir kiekvienam iš mūsų sako: „Neverk!“ Jėzus nelaukia, kada moteris pati kreipsis į jį, bet pats ne tik ją paguodžia, bet ir padaro stebuklą – prikelia iš numirusių jos sūnų, dėl kurio mirties motina taip graudžiai verkė.

Kiek šiandien motinų lieja ašaras matydamos, kaip jų vaikai neatsakingai žudo savo jaunystės dienas sunkiai nusidėdami, vergaudami blogiems įpročiams ir silpnybėms. Žūsta jų vaikai, žūsta motinų viltis, paguoda, pagalba senatvėje. Šiandien, kaip niekad, žiaurus vaikų elgesys su tėvais liūdina visų mūsų širdis. Duok pinigų madingiems drabužiams, duok pinigų žaidimų automatams, duok pinigų narkotikams, vis duok ir duok. Ar galėjo motina, praleisdama bemieges naktis prie vaiko lopšio, pagalvoti, jog taip atsitiks su jos vaikais, kai jie užaugs? Ne viena mama rauda dėl vaikų žiauraus arba abejingo elgesio su ja.

Liūdna, kai jaunuoliai vieni kitų gyvenimus griauna, vieni kitus į nuodėmes įveda, blogų dalykų išmoko. Štai kodėl senose maldaknygėse buvo įvardijamos devynios nuodėmės, kuriomis mes palaikome kitų žmonių daromą blogį: liepimas blogį daryti; patarimas blogį daryti; leidimas daryti blogį; kito pagyrimas jam darant blogį; kitam padėjimas darant blogį; prisidėjimas prie kitų daromo blogio; tylėjimas kitam darant blogį; kito asmens, darančio blogį, nesulaikymas; vogtų daiktų pasidalinimas arba jų slėpimas. Brangieji, kas taip elgiasi, tas skatina ir palaiko mus supantį blogį. Viena maldinga motina, savo sūnų išleisdama į platųjį pasaulį, davė jam tokią pamoką, kurios jis kaip gyvas neužmiršo. Dvi dienas prieš iškeliaujant sūnui, ji maitino jį tik pasaldintais valgiais ir saldainiais. Iš pradžių jaunam vaikinui tai patiko, jis tai suprato kaip ypatingą motinos meilę prieš išsiskiriant. Bet paskui saldumynai jam nusibodo ir jis paprašė sotesnio valgio, net juodos duonos. Tada motina tarė sūnui: ,,Mano brangusis vaikeli, aš turėjau tam tikrą tikslą, duodama tau šiuos saldžiuosius valgius. Tu paliksi mane ir išeisi į pilną blogybių pasaulį. Jis pasiūlys tau daugybę dalykų, kurie iš pradžių tau atrodys labai gražūs – tai jo garbė, turtai ir malonumai. Jie apdums tavo akis, bet niekad negalės patenkinti tavo širdies. Valandėlę jie gali būti labai malonūs, bet paskui tau paliks tik sąžinės graužatį ir nelaimes. Tad laiku susiprask, vaikeli, ir kai tik pasaulis tave gundys pakišdamas tau „saldžiuosius“ malonumus, greit nusisuk nuo jų ir būk pasitenkinęs paprastu krikščionio maistu, tai yra kantriai nešk visus žemiškus kryželius, kad gautum amžiną atlyginimą danguje.“

Kai vieno išminčiaus paklausė, kuo labiausiai reikia stebėtis, jis atsakė: „Labiausiai reikia stebėtis tuo, kad jaunas žmogus, tarp blogų žmonių gyvendamas, nesugedo.“ Jėzus savo prisikėlimu iš numirusių prikelia ir mus, išvaduodamas iš mirties baimės. Kiek jaunų žmonių šiandien gyvena be ateities vilties! Visi jie laukia, kada kas nors jiems pasakys: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Prikelto iš numirusių jaunuolio mama, simbolizuoja ir mūsų Motiną Bažnyčią, kuri mus lydi visą mūsų gyvenimo kelią, net kai mes dvasiškai mirštame arba jau esame numirę, t. y. sunkiai mirtinai nusidėję, kai užsidarome egoizmo, puikybės, žemiškų darbų, lengvabūdiškumo karste ir net kartais abejingumo vienuoliškam ar kunigiškam gyvenimui karste. Kiek visko daug gali rastis tame „karste“, kuriame šalia to, ką išvardijome, esame ir mes patys.

Viešpatie, kaip dažnai širdies gelmėje esame panašūs į vaikščiojantį karstą. Karstas, kuris mus sukausto, yra nepasitikėjimas: nei savimi, nei kitais – niekuo. Mūsų Motina Bažnyčia lydi šį mirusio tikėjimo, mirusių mūsų darbų ir žodžių, mirusios doros karstą, stengdamasi per Atgailos sakramentą atgaivinti dvasia mirusįjį. Jėzus, gailėdamasis tokio mirštančio ar mirusio Bažnyčios sūnaus, prikelia mus naujam dvasiniam gyvenimui. „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). Jaunuolio iš Naino prikėlimas iš numirusių simbolizuoja mūsų tikėjimo prisikėlimą, mūsų jaunimo tikėjimo prikėlimą, tikėjimo, kuris kartais taip anksti miršta, sužeistas nuodėmių, nusivylimo gyvenimu ir baimės dėl ateities. O gyvenimo ir gailestingumo Viešpatie, sugrąžink man viltį ir tikrumą, kad aš visada galiu į Tave, Dieve, atsiremti ir Tavo dėka sugebėsiu surasti savyje jėgų paguosti kitus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-05.pdf