Buvo naktis! Būtų beveik įmanoma, brangūs broliai ir seserys, pritaikyti prie tos paskutinės nakties, kai Jėzus gulėjo kape, giesmę iš Išminties knygos, kurią giedame per Kalėdas: „Dum medium silentium… – Kai visa buvo apgaubusi tyla ir naktis buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto.“ Tai buvo tikra naktis – Palestinoje ir visame nuodėmių bei nevilties tamsybėse paskendusiame pasaulyje. Ypač Kristaus mokinių širdis buvo apgaubusi tikėjimo stokos, pražūties, nusivylimo naktis. „Mes tikėjomės“, – dar sakys du iš Jėzaus mokinių į Velykų dienos vakarą. Visi išgyveno naktį, išskyrus vieną moterį, Kristaus motiną Mariją, kuri savo naktį, savo didelį tikėjimo išbandymą patyrė, kai Jėzui buvo dvylika metų ir jie ėjo į Jeruzalę švęsti Velykų. Su sielvartu ir nerimu tris dienas ji ieškojo savo sūnaus Jeruzalėje. Suradusi jį Šventykloje tarp susižavėjusių mokytojų, ji išgirdo iš jo lūpų atsakymą: „Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija tuos žodžius ėmė suprasti vėliau, ilgai juos svarsčiusi savo širdyje. Štai kodėl po to su tvirtu, išbandytu tikėjimu galėjo stovėti kryžiaus papėdėje dalyvaudama savo Sūnaus kančiose. Štai kodėl Didįjį šeštadienį ir kitą naktį ji galėjo neprarasdama ramybės ir vilties laukti savo Sūnaus prisikėlimo iš numirusių, Dievo išganymo plano viršūnės.

Kristus prisikėlė kape slaptai, naktis buvo jo prisikėlimo vienintelis liudytojas, tik naktis, kaip skambėjo nuostabioje Velyknakčio Exsultet giesmėje, žinojo šio įvykio tikslų metą ir valandą. Bet toji valanda buvo taip pat nesibaigiančios dienos pradžia Jėzui ir visai žmonijai. Nukryžiuoto ir mirusio Jėzaus kūnas prikeltas gyvenimui. Tačiau jis nesugrįžo, kaip anksčiau Jėzaus prikeltas Lozorius, į paprastą mirtingą ir žemišką egzistenciją, bet įžengė į tikrą, amžiną ir dievišką gyvenimą. Jėzaus kūnas buvo suvienytas su jo siela ir tuo pačiu metu tapo šlovingai sudvasintas Šventosios Dvasios galia. Šitaip Kristaus žmogiškoji prigimtis vėl patyrė tobulą bendrystę su savo Tėvu Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo viduje. Nuo tos akimirkos jis nuolat kartos šiuos nuostabius žodžius, kuriuos giedojome Mišių Įžangos giesmėje: „Ressurexi – Prisikėliau ir esu visuomet su tavimi.“

Nuo šios akimirkos Jėzus Kristus tapo visos žmonijos išganymo šaltiniu, naujo, prisikėlusio pasaulio pradžia. Iš tikrųjų Prisikėlusysis yra naujosios kūrinijos pirmgimis. Jame yra gyvybė, nugalėjusi nuodėmę ir mirtį vien tik meilės ginklais, dieviškosios galios pilnas gyvenimas, kuris išplis ir pripildys visą pasaulį kaip šviesaus perkeitimo sėkla. Šlakstymo, kuris primena mums Krikštą, giesmėje puikiai išreiškiama ši realybė. Jos priegiesmis skelbia Kristaus pergalę: „Salve festa dies – Sveika, linksmoji diena, kurioje Kristus nugalėjo pragarą, idant imtų valdyti dangaus žvaigždes.“ Šios giesmės eilutės aprašo naują pavasarį, kuris kai kuriose šalyse atitinka gamtos pavasarį. Nesvarbu, kad pas mus, Lietuvoje, per Velykas kartais sninga. Pavasaris, apie kurį čia kalbama, yra visos kūrinijos, žmonijos ir gamtos eschatologinis, galutinis atnaujinimas. Prisikėlęs Kristus Jėzus, Naujasis Žmogus, Naujasis Adomas, yra šio perkeitimo priežastis ir pavyzdys. Kaip sako šv. Ambraziejus: „Kristuje prisikėlė žemė, jame prisikėlė dangus.“ Nuo dabar jis mums teikia savo naują gyvybę per savo malonę, per Krikštą ir Eucharistiją, padarydamas mus savo broliais ir Dievo vaikais.

Štai nuostabi realybė, į kurią Kristus nori mus vesti savo Velykiniu slėpiniu. Ši Velykų šventė mums duoda naują progą augti tikėjimu ir meile, liudyti savo veiksmais, žodžiais ir gyvenimo būdu, kad jau esame Kristuje prisikėlę žmonės, atkurti pagal Dievo Sūnaus paveikslą, persmelkti Šventosios Dvasios meile ir džiaugsmu. „Linksma diena mums nušvito, visi troškome džiaugsmo šito, kėlės Kristus, mirtis krito, aleliuja.“ Haec dies quam fecit Dominus. Štai toji diena, kurią Viešpats padarė; linksminkimės ir džiūgaukime kartu su Mergele Marija, Dangaus Karaliene, aleliuja.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-02.pdf