Šio sekmadienio skaitiniai darniai gvildena bendrą temą. Skaitinys iš Koheleto knygos atskleidžia žmogiškųjų darbų bei sukurtųjų gėrybių tuštybę. Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius primena, kad krikščionis privalo neprisirišti prie žemiškųjų dalykų, o ieškoti tikrovės aukštybėse. Luko evangelijoje skaitomas palyginimas apie turtuolį, sukaupusį įvairiausių gėrybių ir besitikintį laimingos ateities. Užklupus mirčiai, Dievo akivaizdoje jis pamato, kad neturi jokių nenykstančių gėrybių.

„Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!” Kai kuriems labiau girdėtas kitoks šios vietos vertimas, tapęs priežodžiu: „Tuštybių tuštybė!” Šis posakis yra hebrajiškas superlatyvas, panašiai kaip „Giesmių giesmė”. Koheleto knyga ypatinga ir vienintelė tokia Senajame Testamente. Jos pesimizmas artimas Jobo knygos nuotaikai. Abiejose knygose vaizduojamas susidūrimas su Dievo slėpiniu, skausminga gyvenimo prasmės paieška. „Koheletas” reiškia asmenį, vadovaujantį susirinkimui. Biblinis autorius įdeda pasakojimą į karaliaus Saliamono lūpas, kurio išminties pavyzdys teikia autoritetingumo. Pasak Koheleto knygos autoriaus, tiek išminčiaus, tiek kvailio po mirties laukia toks pat likimas liūdname šeole (Koh 2, 14–16). Šio sekmadienio liturgijoje skaitoma pirmoji knygos eilutė, kuri yra tarsi visą knygą apibendrinantis refrenas. Tolesnė ištrauka suderinta su Evangelijos skaitiniu.

Koheletas įžvelgia niūrias žmogiškosios veiklos perspektyvas dėl dviejų priežasčių. Pirma, visi žmogaus darbo vaisiai lieka kitam, o antra – darbas sukelia beprasmišką nuovargį, juntamą dieną ir naktį. Kad geriau suvoktume skaitinio mintį, reikia perskaityti ir ankstesnį tekstą. Iš konteksto matome, jog biblinis autorius turi omenyje vienišą žmogų, be šeimos, be vaikų ar brolių, kaupusį turtus sau pačiam, niekuomet nesidalijusį ir nedavusį, nežvelgusį į turtą kaip tarnavimo priemonę. Štai kodėl jis taip būgštauja dėl rytojaus ir dejuoja dėl neteisybės, kad sukaupti turtai teks kitam. Baigiamoji Koheleto knygos mintis yra tai, kad žmogaus gyvenimas yra slėpinys, kurio raktą turi vien Dievas: „Iš tikrųjų žmogus negali išaiškinti viso vyksmo po saule” (Koh 8, 17). Knyga baigiama giedru paraginimu: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją” (Koh 12, 13).

Koheleto tekstas yra puiki įžanga į apaštalo Pauliaus Laišką kolosiečiams, kuriame raginama siekti to, kas aukštybėse. Praėjusio sekmadienio skaitinyje iš to paties laiško apaštalas aiškino krikšto teologiją apie mirtį, prisikėlimą, kūniškumo atsižadėjimą. Apaštalo dėstymui iš pažiūros trūksta logikos. Jis iš pradžių teigia: „jeigu esate su Kristumi prikelti”, o po to sako: „jūs juk esate mirę” (t. y. mirę nuodėmei). Paulius pirmiausia išdėsto dvasinę tikrovę, o po to atskleidžia iš jos kylančius moralinius reikalavimus. Senasis žmogus užleidžia vietą naujajam: tai primena krikšto liturgija, kai pakrikštytasis aprengiamas baltu drabužiu, reiškiančiu naują kūrinį. Apaštalas Paulius daugelyje vietų kalba apie senojo žmogaus mirtį (Rom 6, 6; Ef 4, 22–24). Naujasis rūbas nereiškia tik išorinio apsigaubimo. „Apsivilkti Kristumi” reiškia vienytis su Kristaus asmeniu ir jo gyvenimu. Krikštas suponuoja ne tik moralinius įpareigojimus, bet taip pat proto atsinaujinimą. Apsivilkęs nauju žmogumi krikščionis „atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą”. Apaštalas Paulius supriešina Dievo išmintį ir žmonių kvailystę.

Luko evangelijos skaitinyje apibendrinami Jėzaus pamokymai apie neprisirišimą prie žemiškųjų turtų. Analogijų randame ir pas evangelistą Matą, tačiau pirmasis epizodas apie turto dalybas ir palyginimas apie kvailą turtuolį būdingas tik Lukui. To meto kultūroje buvo įprasta kreiptis į Įstatymo mokytoją klausiant patarimo ar prašant išspręsti ginčytiną klausimą. Pagal žydų įstatymą dviguba palikimo dalis atitekdavo vyresniajam sūnui. Į Jėzų kreipiasi veikiausiai jaunėlis, nesulaukęs savo palikimo dalies. Jėzus ryžtingai atsisako būti tokių dalykų arbitru. Iš tolesnio įspėjimo saugotis godumo galima numanyti, kad turto būta nemažo. Jėzus panašiai atkerta visais atvejais, kai jam siūloma daryti dalykus, nesusijusius su tiesiogine misija. Čia galime prisiminti ir kritišką apaštalo Pauliaus reakciją, sužinojus apie korintiečių bylinėjimąsi (1 Kor 6, 6–8). Jėzaus pasakojime turtuolis nuolat vartoja savybinį įvardį „mano”. Jis kalba apie savo klojimus, savo derlių, savo gėrybes. Čia pabrėžiamas vien egoistinis pasitenkinimas ir rūpinimasis vien savo gerove. Netikėta mirtis nutraukia turtuolio iliuzijas. Klausimas „Kam gi atiteks ką susikrovei?” artimas Koheleto minčiai. Tačiau Evangelijos palyginime pranokstamos Koholeto svarstymų ribos. Žmogaus mirtis nėra pati didžiausia drama. Blogiausias dalykas buvo tai, kad žmogus nesirūpino gyvenimu po mirties, apsiribodamas vien žemiškosiomis gėrybėmis. Turime stengtis „tapti turtingi pas Dievą”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0413-14/413-14hom2.html