Mes, krikščionys, ir šiandien dažnai sėdime už užrakintų durų, bijodami ir užsisklendę nuo priešiško pasaulio kritikos. Mes linkę užrakinti gyvenimo duris netgi atslenkančiai mirčiai. Kartais žmonės lengvabūdiškai mano, kad jeigu nekalbės apie mirtį, tai gal ji pamirš, jog jie dar gyvena. Panašiai mintimis slapstomės ir nuo Dievo: stengiamės nekristi jam į akis, kad jis neatkreiptų į mus dėmesio, ko nors nepareikalautų ar neįpareigotų. Tačiau Kristui nėra užrakintų durų. Jis gali visur ateiti. Koks jo atėjimo tikslas – ar išgąsdinti mus, atimti saugumo jausmą, apkrauti neprasmingais darbais? Jis iš tikrųjų nori mums atnešti ramybę ir tikrumą, jog yra gyvas, ir kad mes drauge su juo taip pat gyvensime.

Bažnyčios liturgijoje aštuoni sekmadieniai po Velykų savotiškai įtvirtina Velykų sekmadienio įvykį. Tuo Bažnyčia mums primena, jog pasaulis išgyvena Velykas ir atsinaujina per Velykas. Sekminių iškilmės šį faktą raiškiai pabrėžia. Dievo atsiųstoji Dvasia kuria viską iš naujo ir atnaujina žemės veidą. Tai galima palyginti su pavasarį pražydusios gamtos stebuklu. Pasaulis bus galutinai perkeistas ir atbaigtas tik paskutiniąją dieną laikų pabaigoje. Tuomet išauš amžinoji Velykų diena, kurią mokiniai Naujojoje žemėje švęs su prisikėlusiu Viešpačiu. Jėzaus prisikėlimas turi ne tik žmogiškąją, bet ir kosminę reikšmę.

Jėzus siunčia mokinius į pasaulį taip, kaip jį siuntė Tėvas. Toks siuntimas lydimas Šventosios Dvasios dovanos. Kaip ant Jėzaus krikšto metu nužengė Dvasia ir patepė jį kaip Kristų, Dievo pateptąjį, panašiai ta pati Šventoji Dvasia pašventina visus krikštijamuosius ir sutvirtinamuosius. Dievo Dvasia mums vadovauja, kai meldžiamės, dirbame, mylime kitus žmones veiklia meile. Jėzus mums atskleidė, jog Dievas nėra vien tolimas pasaulio stebėtojas, kuris tarsi mechanizmas laiduoja gamtos dėsnių veikimą. Jėzus pažada, jog Tėvas rūpinasi pasauliu: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ Mokinio širdis tampa nuolatine Dievo buveine. Mylinčių mokinių širdyse Dievas ne vien tik būna, jis uždega visą jų gyvenimą, palenkia mokinių širdis, dalyvauja jų meilėje.

Nuostabu, kad Šventoji Dvasia dalyvauja atleidžiant nuodėmes. Šventoji Dvasia nesibodi vargingų žmogaus sielos užkaborių ir kovoja su nuodėme širdies gelmėje. Ji atskleidžia nusidėjėliui jo tikrąją žmogiškąją tapatybę ir pašventina jį savo šventumu. Šventoji Dvasia pažadina liūdesį, skausmą, atgailą, ji pažadina ir gėdą dėl to, kad per nuodėmę žmogus pats save pažemina, nuskurdina ir nutolsta nuo Dievo. Šventoji Dvasia vėl įžiebia vilties liepsnelę, išliekančią kiekviename nusidėjėlyje, ir veda žmogų į Dievo glėbį.

Deja, žmogus bendradarbiauja ne tik su gydančia ir atleidžiančia Šventąja Dvasia, bet ir su griaunančiomis ir tarsi vėžys plintančiomis blogio jėgomis. Siaubingai skamba žodžiai, kuriais Jėzus įspėja apie neatleidžiamas nuodėmes. Tai reiškia, jog žmogiškoji prigimtis yra tiek suskilusi, kad toks įspėjimas yra prasmingas. Kokiam nusidėjėliui gali būti sulaikytas atleidimas? Tokiam, kuris norėtų atleidimo, neatsižadėdamas nuodėmės. Kuris norėtų pasilaikyti neteisėtai įgytą turtą, tik apsiraminti gautu atleidimu. Tokiam, kuris siekia geidulingų pasitenkinimų, tačiau nepaiso kito asmens gėrio, kratosi atsakomybės ir savo veiksmų pasekmių.

Atkreipkime dėmesį į žodžius, kad išvydę Viešpatį „mokiniai nudžiugo“. Dėl Jėzaus nukryžiavimo išgyvenusiems skausmingą sąmyšį mokiniams staiga vėl grįžta atnaujinta ir sustiprinta viltis. Jėzaus dovanojama Dvasia yra džiaugsmo Dvasia. Džiaugsmo slėpiniu prasideda Evangelija: Marijos giminaitė Elzbieta sušunka iš džiaugsmo, išvydusi atėjusią aplankyti Viešpaties Motiną. Mes taip pat džiaugiamės panašiai kaip džiūgaujama Magnificat giesmėje, nes mumyse gimsta tikėjimas.

Apaštalas Paulius laiške Korinto bendruomenei atskleidžia Šventosios Dvasios buvimo apraiškas: Dvasia statydina Bažnyčią, buria tikinčius į Kristų žmones. Tik Šventosios Dvasios paskatinti krikščionys gali nuoširdžiai ir asmeniškai išpažinti: „Jėzus yra Viešpats!“ Nors visi skirtingi, bet vieni kitiems reikalingi, nes yra vieno Kūno nariai. Vienybė ir bendrystė kuriama ne kieno nors vieno iniciatyva siekiant asmeninės naudos, bet paklūstant Šventajai Dvasiai ir siekiant Kristaus garbės.

Apaštalų darbų knygoje aprašytas Šventosios Dvasios atsiuntimo epizodas kontrasto principu gretinamas su Pradžios knygoje perteikta Babelio bokšto statybos istorija. Bažnyčia, priešingai negu Babelio bokštas, iš tikrųjų siekia dangų, nes jos tikrasis statytojas yra Dievas. Babelio statytojams sumaišyta kalba trukdė susikalbėti, o ant apaštalų nusileidę ugnies liežuviai skelbia žmonių giminės vienybę: visi vieni kitus supranta ir tampa artimi. Pati Šventoji Dvasia mus moko naujos meilės kalbos.

Jonas Paulius II savo enciklikoje apie Šventąją Dvasią Dominum et vivificantem (41) šį Šventosios Dvasios nužengimo epizodą sieja ir su Kryžiaus slėpiniu. Jis rašo: „Senajame Testamente dažnai kalbama apie „ugnį iš dangaus“, sudeginančią žmonių aukojamas atnašas. Pagal analogiją galima sakyti, kad ir Šventoji Dvasia yra „ugnis iš dangaus“, deganti Kryžiaus slėpinio gelmėse. <…> Kaip Meilė ir Dovana, Šventoji Dvasia tam tikra prasme nužengia į pačią šerdį aukos, paaukotos ant Kryžiaus

Remdamiesi bibline tradicija, galime sakyti, kad Šventoji Dvasia priima šią auką meilės ugnimi, sujungiančia Sūnų su Tėvu Trejybės bendrystėje. O kadangi Kryžiaus auka yra paties Kristaus aktas, šioje aukoje jis irgi „gauna“ Šventąją Dvasią. Jis gauna taip, kad paskui kartu su Dievu Tėvu gali ją „duoti“ apaštalams, Bažnyčiai, visai žmonijai.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-08.pdf