Viešpats rūpinasi, kad jo mokinys neliktų vienišas. Į misijas mokiniai siunčiami po du. Tai jau bendruomenės pradžia, kurioje galima paliudyti tarnaujančią, kantrią meilę, sulaukti patarimo ir palaikymo. Išsiuntimas reiškia, kad mokiniai neina patys vieni, o neša Dievo žinią apie Jo artumą, atlieka užduotį, kuri kyla iš paties Viešpaties. Mokinių išsiuntimas po kelis išlieka paraginimu mums visiems telktis į bendruomenes, kuriose galėsime dalytis tikėjimo klausimais, patirtimi, paguosti ir džiuginti, melstis vieni už kitus. Bendruomenės – tai veiklios ir gyvos Bažnyčios ateitis.

Jėzus nepateikė instrukcijos, kaip ir ką kalbėti. Tačiau suteikė valdžią prieš piktąjį. Vadinasi, mokinius lydi paties Jėzaus veikimas. Ten, kur mokiniai išlaisvina žmones iš demonų varginimo, dalyvauja pats Jėzus, nes tai atliekama Jo galia ir žodžiu. Ginklai, kuriais, pasak apaštalo Pauliaus (plg. Ef 6, 13–18), aprūpina Viešpats, yra tikėjimo skydas, tiesa, teisumo šarvai, ryžtas skleisti taikos evangeliją, Dvasios kalavijas – Dievo žodis, kurį esame kviečiami nuolat skaityti ir apmąstyti. Taip pat būtina ištverminga kasdienė malda kaip sąmoningas Dievo pasirinkimas, artimo ryšio puoselėjimas ir nusigręžimas nuo bet kokio blogio. Kai už tą, kuris atakuojamas piktojo, meldžiasi bendruomenė, kova greičiau laimima. Mūšio laukas – žmogaus siela. Pasak Aleksandro Solženycino, linija, skirianti gėrį ir blogį, eina ne tarp tautų, valstybių, armijų, bet per patį žmogaus sielos vidurį.

Kova su blogiu ir žinios apie Jėzų skelbimas lydimas mokinių kuklumo. Neturtas, į kurį skelbimo misijoje kviečiami mokiniai, – tai liudijimas, jog ne priemonės ar jų gausa yra svarbiausia, bet nuostata, su kuria einama, žinia, kuri nešama kitiems. Kvietimas nieko neimti yra paraginimas pasitikėti Dievo pagalba. Pasirinkus įvairiausias priemones kyla pavojus labiau pasitikėti jomis, dar savimi, o ne Dievu, kuris lydi Evangelijos skelbimo misijoje.

Nuo Krikšto momento kiekvienas gauname siuntimą nešti žinią apie Dievą. Kaip kadaise pranašai ragino žmones atsigręžti į Viešpatį, palikti klaidingus kelius, nuodėmingą gyvenimo būdą, atmesti stabus, taip dabar visiems pakrikštytiesiems dovanota pranašo užduotis – gyvenimu, ne tik žodžiais byloti apie Dievo veikimą šių laikų dienomis. Tam reikės nuolat puoselėjamo tikėjimo, nuolatinio ryšio su bendruomene, troškimo dovanoti tai, kas apšviečia širdį ir teikia prasmę. Gautos tikėjimo dovanos negalima pasilaikyti tik sau, nes ji suges, praras savo skonį ir žavesį. Dvasinis tikėjimo lobis auga ir turi daug didesnę vertę, kai yra leidžiamas apyvarton, perduodamas kitiems. Tikėjimo žmogus laimingesnis, kai liudija tai, kuo apdovanotas, ką atrado, ką jame nuveikė Šventoji Dvasia. Juo labiau būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, tuo geriau perduosime Kristaus atvaizdą pasauliui.

Jėzus perspėja, kad ne visada būsime priimami. Jis pirmas buvo atmestas, atstumtas, išjuoktas. Krikščionis eina paskui Jėzų, neišvengia ir atmetimo. Bet niekada nepasiliekame vieni, jokie užmojai dėl Dievo Karalystės neliks beprasmiai ir nereikalingi.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-06.pdf