Pasak Bažnyčios tėvų, greta saulės kaip Kristaus įvaizdžio stovi mėnulis, pats nešviečiantis, bet atspindintis saulės šviesą; išties mums, žmonėms, nuolat reikia nedidelių šviesulių – šventųjų, kurių pasiskolinta šviesa padeda pažinti ir pamilti kuriančiąją šviesą, trivienį Dievą. Juose atsispindi Dievo gerumo apstybė. Bažnyčios istorija paženklinta vyrų ir moterų, kurie savo tikėjimu, savo meile ir savo gyvenimu buvo švyturiai kartų kartoms, lygiai kaip dabar yra ir mums. Šventieji įvairiais būdais rodė galingą ir perkeičiantį Prisikėlusiojo buvimą čia ir dabar. Jie leido Jėzui taip užvaldyti savo gyvenimą, kad kartu su Pauliumi galėjo pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Šventumas nereiškia įspūdingų dalykų darymo, tai kasdienis Dievo valios sekimas ir tikrai nuoširdus savo pašaukimo vykdymas su malda, Dievo žodžiu ir sakramentais. Dažnai linkstame manyti, jog šventumas – keliems išrinktiesiems rezervuotas tikslas. Apaštalas Paulius, priešingai, kalbėdamas apie Dievo didįjį planą, sako, kad Dievas „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3–4). „Mus“ – tai kiekvieną žmogų. Dieviškojo plano centre yra Kristus, per kurį Dievas parodo savo veidą: amžiais buvęs paslėptas slėpinys pilnatviškai apreiškiamas kūnu tapusiame Žodyje. O paskui Paulius dar priduria: „Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19). Kristuje gyvasis Dievas padarė save artimą, regimą, girdimą ir palytimą, kad kiekvienas galėtume semti iš jo malonės ir tiesos pilnatvės (plg. Jn 1, 14–16).

Šventumo, krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės, esmė ne nepaprasti darbai, bet susivienijimas su Kristumi, gyvenant jo slėpiniais, persiimant jo nuostatomis, mintimis, elgsena. Šventumas matuojamas pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką mumyse, pagal tai, kokiu mastu Šventosios Dvasios galia statydiname savo gyvenimą remdamiesi juo. Tai, pasak Pauliaus, buvimas panašiam į jį: „O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29). Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią aiškiai kalba apie visų pašaukimą į šventumą, teigdamas, kad nė vienas nėra iš to pašaukimo išskirtas: „Įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami <…>, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais“ (Lumen gentium, 4). Vadinasi, šventas gyvenimas nėra pirmiausia mūsų pastangų, veiksmų vaisius, nes būtent Dievas, triskart Šventas (plg. Iz 6, 3), mus šventina, būtent Šventosios Dvasios veikimas gaivina mus iš vidaus, būtent pats mums perteikiamas prisikėlusio Kristaus gyvenimas perkeičia mus.

Krikščioniškasis šventumas yra ne kas kita, kaip pilnatviškai įgyvendinama meilė: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Savo meilę Dievas įliejo į mūsų širdis per Šventąją Dvasią, kurią mums yra davęs (plg. Rom 5, 5); todėl pirmoji ir būtiniausioji dovana yra meilė, kuria mylime Dievą labiau už visa, o artimą – dėl jo. Idant meilė, kaip gera sėkla, sieloje augtų ir neštų vaisių, kiekvienas tikintysis turi: a) visada sekmadienį susitikti su prisikėlusiu Kristumi šv. Mišių aukoje; tai ne papildoma našta, bet šviesa visai savaitei; b) būti malonės stovyje, o sunkiai nusidėjus, ieškoti galimybės, kaip galima greičiau priimti Sutaikinimo sakramentą – atlikti išpažintį; c) niekada nepradėti ir niekada nepabaigti dienos bent be trumpo ryšio su Dievu; d) gyvenimo kelyje vadovautis kelrodžiais, Dievo perteiktais Dešimčia įsakymų, paaiškintų Kristaus ir Bažnyčios, ir parodančių, kas yra meilė konkrečiose situacijose.

Pagaliau prisiminkime, kad šventumo siekis ir liudijimas šiandien reliatyvizmo ir vidutiniškumo akivaizdoje, kai regime savotišką Dievo užtemimą, tampa tiesiog būtinas. Bet ar, būdami riboti, silpni, galime siekti tokių aukštų tikslų – padaryti Dievą esantį suteikiant regimą formą jo neregimam buvimui? Daugybė šventųjų mums sako, kad kiekvienam įmanoma eiti tuo keliu. Šventųjų būta visose Bažnyčios istorijos epochose, visose pasaulio žemėlapio platumose, jie priklauso įvairiausioms amžiaus grupėms ir gyvenimo luomams, jie yra iš kiekvienos etninės grupės, kalbos ir tautos. Ir labai skirtingų charakterių. Šventųjų, kanonizuotų ir nekanonizuotų, bendrystėje džiaugiamės jų artumu ir turime įkvepiančią viltį, kad galime sekti jų pėdomis – atverti pasauliui priėjimą prie Dievo, ne bet kokio dievo, bet Dievo, kuris kalbėjo ant Sinajaus kalno, kurio veidą atpažįstame meilėje, einančioje iki galo (plg. Jn 13, 1), bei vieną dieną dalytis tuo pačiu palaimingu gyvenimu, amžinuoju gyvenimu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-09.pdf